Portalas tv3.lt dalinasi visu profesoriaus komentaru:
„Negali tik inkšti ir dejuoti, reikia numatyti darbus. Kad sunkiausia dabar kovidiniams skyriams, visi žino. Nors pavojinga dirbti visuose bet kurios Lietuvos gydymo įstaigos skyriuose, odontologų kabinetuose ir apskritai ten, kur prisilietimu ar bent jau priartėjimu reikia padėti Žmogui.
Reanimacijos ypatinga vieta, kur greta totalaus „ligos aerozolio“ ligoniai ypatingai imlūs sudėtingam nuolatiniam tyrimui, kompleksiniam gydymui ir dėmesiui. Mūsų reanimatologai sukasi jau kaip reikalas pridusę. Visi turime tarpusavio ryšį. Žaviuosi Vilniaus kolegomis – jie kaip seni vilkai (nors amžinai jauni). Jiems paskambini ir jie visada bus kokiomis dviem savaitėmis anksčiau informuoti nei pateikia tarptautinės gairės. Stengiasi kaip gali Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, o ir mažesnieji neatsilieka. Bet koks intensyviosios terapijos išskirtinumas Lietuvoje? Tai pavienės citadelės. Taip, sunkūs ligoniai pervežami, bendradarbiavimas yra. Tačiau tai dar ne viskas.
Ko reikia šalies reanimacijoms? Reikia sistemos. Lietuva padarė didelių žingsnių keisdama nusistovėjusią kardiologijos, neurologijos ir dauginės traumos gydymo situaciją. Turime ir galime didžiuotis savo šalimi, nes padėtis susirgus infarktu, insultu ar patyrus dauginę traumą labai pasikeitė. Aiškiai į gera. Tačiau intensyvioji terapija, taip ir liko neorganizuota sistemine prasme, arba tiksliau pavesta ligoninėms iš savų resursų organizuotis. Žinoma, Ligonių kasos moka. Tiesa. Bet tai sistemos nekuria. Kiekvienas reanimacijos skyrius progresuoja savaip ir pasiekia puikių rezultatų, bet tai tikrai yra individualus, kiekvienos ligoninės ir/ar skyriaus pasiekimas. O reiktų sistemos.
Ši infekcija aiškiai parodė, kad reikia ne tiek DPV mašinų, kiek personalo, ilgalaikių strategijų organizuojant skyrius, tarpinių grandžių – intensyvaus sekimo palatų, angliškai vadinamų „intermediate care“ arba „high dependency units“. Reikia nustatyti bendrus kokybės rodiklius, sukurti jų monitoringą, kad galėtume palyginti, pagerinti procesus, ir tik tada pareikalauti rezultatų. Neturime. Ar neinicijavome? O kaip gi? Ir per nacionalinę draugiją, ir tiesiai į skirtingus valdymo „organus“. Tačiau vos keli 1999 metais sudaryti ir 2005 metais atnaujinti dokumentai (tuo metu stiprūs), jau seniai atsiliko nuo šalies poreikių. Dar daugiau, jei 2005 metais jie buvo „aštrūs“, įteisino įvairių lygių ir ypač stiprias tretinio lygio reanimacijas, pagal juos buvo teikiamas papildomas finansavimas ypač sunkiems atvejams – tai vėliau viska nusigludino, neprogresavo. Dabar – tokie bedančiai dokumentai.
Aktyvumo ir parako turime: pavasarį Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugija kartu su Vilniaus ir Kauno specialistais, Lietuvos intensyviosios terapijos slaugytojų draugija parengė Nacionalines COVID 19 pacientų gydymo gaires. Dabar jau turime galiojančią 4-ąją redakciją, kuri visiškai priimta SAM. Rengiame saugios anestezijos reikalavimus šaliai, tačiau anesteziologai reanimatologai neįtraukti (!!!) į šviežiai Ministrės pirmininkės sudarytas COVID valdymo grupes ir pasitarimuose jų nėra. Prezidentas vieną reanimatologą paėmė, bet ten jo kaip nario tarnystė irgi jau baigėsi. Gal mes per daug norime? Bet tose grupėse nėra nei pulmonologų, kurie bus kertiniai akmenys gydant liekamuosius šios ligos reiškinius ir „labai ilgai grojančias“ lėtines komplikacijas, ir tokių pacientų turėsime ne vieną šimtą. Nematyti reabilitologų, slaugytojų be kurių pacientų išslaugymas tiesiog neįmanomas. Tą vienbalsiai pabrėžia visi reanimatologai, dirbantys okupacijos neturėjusiuose kraštuose. Na, nesusireikšminkime. Gal tikrai mūsų nereikia? Okey. Bet tada prašau mūsų nevanoti, nereikalauti kokių nors kokybės lentelių. Dabar labai madinga reikalauti, užuot prisiėmus atsakomybę.
Vyrauja dar toks įdomus stiliukas. Įsivaizduokite, ateini ir mekeni savo šefui: „Direeeektoriau, Petro skyriaus pavaldinys yra blogas“. Normalioje įstaigoje bosas sakytų: „Tu, katinėli, man kitų neskųsk, rūpinkis savo skyriumi“ Ten kur sveika atmosfera būtent taip tave šefas „padėtų į vietą“.
Bet kas nutinka, kai tas „šefas“ yra rinkėjas? Tada prasideda podiumo cirkai. Atsistoji ir aiškini rinkėjui apie sau net nepavaldų Nacionalinį X centrą, kuris pavaldus nepartiniam Ministrui. Aiškina iš pakampių visi, kas netingi. Nabagas centro „dirikas“ su pavaldiniais, atsiprašau už frazę, „išsiskėtęs“ laikosi: reikia daryti darbus ir dar būti viešai baramam. Pabarti, jei reikia, nusivedus į šalį – akis į akį, bet tai daro tiesioginis bosas. Apgailėtina žiūrėti ir klausyti, kaip tuos nabagus dabar vanoja ministrai iš „kosmoso“, t. y. kuriems ši tarnyba nepavaldi. Bet juk lupti smagumėlis bei puikus amplua – kaip liaudies daina sako, „puikiai nešioti, dailiai vaikščioti“ ir visur, kur gali ir negali, paaiškinti padėtį.
Kažkokie „atstovai“, tik neaišku ko ir kur. Psichiatrai apie tokią būseną sako neorientuotas nei laike, nei erdvėje. Kartais dar blogiau – neorientuotas savyje. Žinote kas Lietuvoje geriausiai žaidžia krepšinį? Tie, kurie prie „teliko“ su čipsais ir alumi drybso ir po aikštelę lakstantiems aiškina: „tas tai įmest normaliai negali“, „šitas klišas“ ir taip toliau, tik riebiau.
Dalykinė laikysena ir kalba yra kitokia. Apskritai, kokia yra lyderio laikysena? Kalbi tik apie save ir savo pavaldinius kaip vieningą vienetą. Kai tau pasiseka – sakai, mes su darbuotojais padarėme, bet kai visiems nesiseka – „imi ant savęs“. Atsistoji ir sakai – esu pvz. Antanina, tokia ir tokia ministrė, man nepasisekė, nesusitvarkėme, bet mes labai pasistengsime skubiai pataisyti padėtį. Dabar priešingai – kai pasiseka – sakai „aš“, o kai nesiseka – sakai – jie. Liūdnuma. Tai čia švelniai tariant.
Tačiau apskritai norint pareikalauti – reikia kantriai kurti ir duoti. Daug duoti. Davus, tik tada, gali pradėti matuoti. O tų paskubomis sumetamų dėl reikalavimo ataskaitinių „toblyčių“ (iš rus. lentelės) nereikia. Vis tiek jos į kibirą ar į apatinį stalčių eis.“
