Yra daugybė būdų tartis. Ir tauta turėtų suprasti tokius susitarimus, jeigu jie nedaromi nešvariai po stalu.
Lietuvos politikoje patas: valdančioji koalicija negali išsaugoti normalios daugumos, o opozicija negali sukurti naujos.
Didžiausios opozicinės Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius iki šiol nuolat kartojo, kad nauja dauguma įmanoma, tik jei kartu dirbti susitartų socialdemokratai ir konservatoriai. Kitokios neverta nė bandyti lipdyti. A.Butkevičius svajojo, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė šias partijas kartu susodins ir paves sudaryti plačią koaliciją, galinčią ištraukti šalį iš krizės. Pačios susėsti tos partijos negali, nes dar nuo Gedimino Kirkilo Vyriausybės laikų abi prisimena bendradarbiavimo nuoskaudas.
Prezidentės kvietimo A.Butkevičius nesulaukė. Priešingai, D.Grybauskaitė atsainiai atšaudavo, kad opozicija nieko nesugeba. Dar iš žiniasklaidos ateidavo provokuojančios žinutės, kad opozicija bedantė. Tos žinios tikslas, pasak A.Butkevičiaus, „išprovokuoti opoziciją karštiems rėksmingiems pareiškimams, kurie kada nors skaudžiai muš per galvą grįžę politiniu bumerangu“. Jau vien toks komentaras rodo, kad socialdemokratų lyderis – protingas politikas, ne rėksnys populistas. Bet, matyt, jį spaudžia net ir sava partija.
A.Butkevičius ryžosi kurti naują valdžią su Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijomis. Pozavo televizijos kameroms su Viktoru Uspaskichu, aptarė programą su Rolandu Paksu. Teisingai sako socialdemokratų lyderis: politikas turi būti lankstus.
A.Butkevičiaus bendro darbo su V.Uspaskichu patirtis išskirtinė. Iš fi nansų ministro posto atsistatydino, nes tuomečiam ūkio ministrui V.Uspaskichui nepatiko jo mokesčių politika. Nebuvo tai idėjų susikirtimas. Darbo partijos vadas trypė A.Butkevičių ir tyčiojosi: „Tegul jis savo žmonai aiškina apie fi nansus.“
Dabar Socialdemokratų partijos pirmininkas vis primena ekspertų vertinimus: Lietuva jau turėtų eurą, jei tuo metu būtų įgyvendinta jo parengta konvergencijos programa ir nebūtų buvę biudžeto defi cito. Jei primena, tai reiškia, jam iki šiol skauda nuo to „bendradarbiavimo“ su V.Uspaskichu.
Bendradarbiauti su Tvarka ir teisingumu dar sunkiau. Šios partijos rinkimų programos esmė: kaitalioti Konstituciją ir reabilituoti R.Paksą. O kandidatai į ministrus gali pasirodyti net įspūdingesni negu Arūno Valinsko.
Vis dėlto, jei užtektų jėgų, šios trys opozicinės partijos galėtų kartu formuoti Vyriausybę (juk bendrą programą suderino). Tačiau jėgų neužtenka net ir prisijungus Gedimino Vagnoriaus Krikščionių partijai. Jei socialdemokratai tikrai būtų norėję į savo būrį pritraukti ir liberalus iš valdančiosios koalicijos, ko gero, būtų išbraukę iš savo programos teiginį, kad krizę sukėlė neoliberalai. Patyrę socialdemokratai nenori formuoti valdžios iš daugybės smulkių atplaišų. Patys žino, kad tokiai Vyriausybei seksis dar blogiau negu A.Kubiliui.
Be reikalo Seimo pirmininkė Irena Degutienė dabar guodžiasi, kad aptrupėjusi valdžios koalicija yra susitelkusi ideologiškai. Galima visus koalicijos narius užrakinti nuo komandiruočių į užsienį, vis tiek produktyviai dirbti neįmanoma. Ką jau kalbėti apie laukiančias visokias reformas. Seimas dabar pajėgus tik tąsytis su apkaltomis, kurios irgi, ko gero, baigsis niekuo. Jei nėra konstruktyvios pozicijos ir opozicijos kalbos, galima tik nuolat vartyti komitetų ir komisijų pirmininkus iš postų. Daugiau nieko.
Kartą A.Butkevičius buvo labai apsidžiaugęs, kai A.Kubilius pasikvietė jį pietų ir abu nuoširdžiai pasikalbėjo. Juodu net panašiai matė ekonominę situaciją, pasak A.Butkevičiaus. Galėjo premjeras nuolat taip tartis su socialdemokratų lyderiu, galėjo arogantiškai neatmesti opozicijos receptų, kaip įveikti krizę. Žinoma, gaila, kad didžiausia opozicinė partija buvo nustumta net iš opozicijos lyderio posto.
Galėjo A.Kubilius rizikuoti pasikviesdamas G.Vagnorių į savo patarėjus. Dar prieš Krikščionių partijos kūrimą G.Vagnorius labiausiai sielojosi, kad premjeras neturi rimtų patarėjų ekonomikos klausimais. Gal taip paprastai buvo galima išspręsti „Vienos Lietuvos“ problemą? Juk G.Vagnorius ilgus metus net neslėpė svajonės sugrįžti į Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus. Net savo kuriamoms partijoms duodavo panašius pavadinimus.
Yra daugybė būdų tartis. Ir tauta turėtų suprasti tokius susitarimus, jeigu jie nedaromi nešvariai po stalu. Tauta turėtų suprasti, kad politika – sunkus darbas.
O jeigu lygiąsias pasiekę valdantieji ir opozicija dabar stovės kaip ožiai surėmę ragus, bandydami vienas kitą nustumti nuo liepto, bus teisus A.Butkevičius – tai „kada nors skaudžiai muš per galvą politiniu bumerangu“. Visai valstybei.
