Žodis populizmas dažnai girdimas viešajame diskurse, politinių diskusijų metu, ypač tada, kada artėja nauji rinkimai, kadangi rinkimus keičia nauji rinkimai tai ši sąvoka, terminas nuolatos skamba mūsų ausyse. Paradoksalu, tačiau nepaisant dažno šio termino naudojimo, ne kiekvienas iš mūsų žinome, ką jis iš tiesų jis reiškia, net ir tie kas ji nuolatos naudoja.
Daugelis autorių ar apžvalgininkų rašančių populizmo tematika pripažįsta, kad viena pagrindinių problemų su kuria jie susiduria yra pačio žodžio populizmas problemiškumas, neišbaigtumas, kitaip tariant, tiesiog nėra šio termino visuotinai priimto apibrėžimo. Kaip C. Mudde vaizdžiai sako, populizmas turi daugiau priešų nei draugų, nes yra labai jau ginčytina sąvoka, kadangi paprastai jei taikomas vienas supratimas, apibūdinimas nors populizmas pats savaime turi ir daugiau skirtingų reikšmių, kaip agrarinis, ekonominis ar politinis populizmas. Tad dažnas autorius naudoja skirtingus populizmo apibrėžimus, kurie vienas nuo kito gali daugiau ar mažiau skirtis, tačiau kitų suvokiamas kaip tas pats reiškinys.
Kaip jau minėjau nėra vieno bendro populizmo apibrėžimo, tačiau šiuo atveju aš linkęs pasinaudoti S. Malinovo pateiktu populizmo savotišku apibrėžimu, kuris labiausiai tiktų kalbant apie politinį populizmą, kuris yra labiausiai paplitęs Lietuvoje. S. Malinovas nagrinėjo Bulgarijos populizmo atvejus pasitelkdamas tam tikrą pačio populizmo, kaip reiškinio, atsiradimo priešistorę, kuri paprastai datuojama 19 amžiaus pabaigai JAV fermerių ir carinės Rusijos „narodniki“ judėjimuose.
S. Malinovas mano, jog„<...> politinis populizmas yra politinio mąstymo ir kalbėjimo forma, paremta tokiomis retorinėmis figūromis ir technikomis, kurių esminis bruožas – permanentinis (lot. permanens – nuolatinis) kreipimasis ir apeliavimas į kolektyvinį „liaudies“ įvaizdį.“
Šis populizmo apibrėžimas, minėto autoriaus akimis žiūrint, geriausiai tinka tada jei jis pasitelkiamas nagrinėjant postsovietinės erdvės lauką, paprastai tariant buvusias Sovietų Sąjungos valstybes ir ten gyvuojančias politines praktikas.
Šioje vietoje galima paminėti ir Cambridgo universiteto sudaryto žodyno pateiktą populizmo definicija, kuri skelbia, jog populizmas yra politinės idėjos ir veiksmai pagrįsti ketinimu reprezentuoti paprastų piliečių (liaudies) poreikius ir troškimus.
Paprašiausias politinio populizmo pavyzdys galėtų būti, ne retai girdimas politikų pasakymas, kad sumažinsime mokesčius ir padidinsime atlyginimus, nepateikiant jokių įrodymų kaip tai bus padaroma. Tokiu būdu pagrindiniu populistų taikiniu tampa žmonės, kurie yra nusivylę valdžia ir dažnai gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos. Kitaip sakant taikoma į didžiausiąją dalį Lietuvos piliečių, kurie tarsi ir sudaro minimą „liaudies“ įvaizdį.
Agrarinio ir ekonominio populizmo ribotumas
C. Mudde nagrinėdamas populizmo apraiškas Rytų Europoje, ypač populizmo padėtį valstybėms ištrūkus iš Sovietų Sąjungos ir atkūrus savo nepriklausomybes, pastebi, jog agrarinis populizmas iš esmės jau nebe figūruoja postsovietinėje erdvėje. Paprašiusiai valstietis jau nebeužima centrinės vietos šiuose visuomenėse, kai tuo tarpu agrarinio populizmo pagrindiniu apeliavimo objektu tapdavo moralaus valstiečio įvaizdis pagrįstas valstietišku gyvenimo būdu kuris būdavo suvokiamas kaip teisingos visuomenės pagrindas.
Pagrindiniu priešininku šiam populizmo porūšiui būdavo miestų elitas ir materialusis kapitalizmas. Istorijos tėkmėje buvusi valstiečių dauguma tapo mažuma ir iš principo galima teigti, kad tai prieš ką kovojo politinis populizmas, tapo visų norma, o keltos senosios idėjos nuėjo užmarštin. Tad C. Mudde manymu, agrariniam populizmui šiandienos Rytų Europos visuomenėse nebėra tos erdvės kur galėtų save realizuoti. Kita vertus tam tikros agrarinio populizmo idėjos išlieka ir perimamos kitų populizmo atšakų, kaip pavyzdžiui, anti-elitistinės ideologijos vyravimas ar kreipimasis į liaudį arba korumpuotos biurokratijos įvaizdžio naudojimas.
Olandų akademikas C. Mudde mano, kad ekonominis populizmas taip pat neturi gerų perspektyvų Rytų ar Centrinės Europos dalyse. Tokią išvadą jis daro todėl, kad ekonominio populizmo politika grindžiama valstybės monopolininkės vaidmenyje, kuri saugo savo rinką, dideliais mokesčiais, siekia lėšas gautas iš eksporto naudoti vietos rinkoje, siekia perskirstyti lygiau visų žmonių atžvilgiu perskirstyti valstybės biudžetą.
Tai kažkiek primena sistemą iš kurios buvusios postsovietinės valstybės jau ištrūko, tad automatiškai tai ne visada yra viliojanti perspektyva, greta to daugelis šių valstybių tapo Europos Sąjungos šalimis, kur dominuoja laisva rinka ir neoliberalizmo ekonominė ideologija, tad ekonominio populizmo galimybė tampa nebe tokia patraukli ir praktikoje dažniausiai yra sutinkama tik Lotinų Amerikos šalyse. Paprašiau tariant, dominuojanti laisvoji rinkos idėja kartu su Europos Sąjunga ir jos nuostatomis bei įstatymais praktiškai užkerta kelią ekonominio populizmo šalininkams skleisti savo idėjas.
Gerėjantis žmonių gyvenimo lygis, manau, kad pagrįstai suteikė pagrindo daryti tokias išvadas. Kita vertus atėjusi ekonominė krizė mums visiems pademonstravo, kad kai kuriais atvejais ekonominio populizmo retorika arba tam tikros jos apraiškos gali turėti tam tikrą pasisekimą, kaip tai atsitiko Lietuvoje visai ne per seniausiai, kada parduotuvėse pakilo maisto kainos ir daugelis politiku pasinaudodami proga pagerinti savo įvaizdžius žmonių akyse pradėjo kalbėti apie didesnę valstybės kontrolę ir priežiūrą maisto produktų atžvilgiu. Iš pažiūros norai gražūs, tačiau labai jau atsiduoda pigiu propagandiniu veiksmu, nes politikams kalbantiems apie nesąžiningus prekybininkų veiksmus rūpi tik vienas dalykas – atrodyti geresniems nei iš tiesų esama.
Tokias išvadas darau, dėl to, kad politikų dėmesio susilaukė tik būtiniausi maisto produktai, kitaip tariant, tai kas labiausiai jaudina žmones. Tikrai nenoriu teisinti verslininkų, to ir nedarau, nes tam tikrų nesąžiningos prekybos apraiškų kiekvienas galime pastebėti kiekvieną dieną, tačiau tuo turėtų rūpintis pirmiausiai tam sukurtos priežiūros ir kontrolės institucijos.
Politikų naudota retorika buvo nukreipta prieš verslininkus, kuria jie tarsi sakė, kad verslininkai ir prekybininkai skriaudžia paprastus piliečius, tad politikai negalėdami su tuo taikstytis siekia juos pažaboti. Visa tai jie darė puikiai suvokdami, kad jie nelabai gali pažaboti prekybininkų jei jie neįrodo kartelių susitarimų.
Kaip pastebi J. Pakulski, tam tikros ekonominės nuoskaudos dažnai leidžia pasireikšti ir demagogams. Tad buvo smarkiai mojuojama karo kirviu, kurio iš tiesų niekas ir nesirengė panaudoti, tačiau pats mojavimo veiksmas šio proceso iniciatoriams neabejotinai pridėjo keletą populiarumo balsų iš visuomenės tarpo. Tokiu būdu buvo išsakyta daug karingų kalbų ir replikų, tačiau eigoje viskas liko savo įprastose vietose.
Tuo tarpu antroje dalyje kalbėsiu apie politinį populizmą ir jo pasekmes Lietuvos visuomenei.
