Naujienų agentūra apžvelgia šalies vadovų, kitų politikų ir su Adamkų šeima bendravusių žmonių užuojautos žodžius.
Prezidentas Gitanas Nausėda. „Savo žmogiškumu ir nuoširdumu pirmoji ponia Alma Adamkienė pelnė visos tautos simpatiją ir meilę, daugeliui ji ir liko nepranoktu išminties ir elegancijos pavyzdžiu. Lietuva niekada nepamirš ir ponios Almos indėlio keičiant požiūrį į vaikų teises Lietuvoje, jos ypatingo rūpesčio, parodyto Lietuvos regionų vaikams, asmeniškai lankant mokyklas, ligonines, globos namus. Lietuvos atmintyje amžiais liks ponios Almos ištikima parama savo vyrui Valdui, kartais net pasiaukojimas vardan jo gyvenimo misijos, vardan Lietuvos, o jųdviejų pora visada bus kilnių ir šviesių, vienas kitam ir savo šaliai iki galo atsidavusių asmenybių pavyzdys“.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. „Greta šiandien jaučiamo skaudžios netekties liūdesio, su mumis yra ir visados liks šviesus Almos Adamkienės atminimas. Pagarba kitam, geranoriškumas, atida silpniausiems yra tai, kuo ji pelnė daugybės žmonių susižavėjimą ir meilę. Būdama pirmąja valstybės ponia, A. Adamkienė suteikė šioms neformalioms pareigoms žmogiško jautrumo matmenį, stengėsi atkreipti dėmesį į tai, kas ne visų ir ne visuomet buvo pastebima, tačiau kur buvo žmonės, kuriems šio dėmesio ir ištiestos pagalbos rankos ypatingai reikėjo“.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. „Netekome ypač šviesios asmenybės, turėjusios besąlygiškai atvirą širdį visiems. Alma Adamkienė grąžino į Lietuvą labdaros, rūpesčio ir gerumo kultūrą, parodžiusią, kiek daug kartu galime pasiekti. Mes dėkingi jai už išminties, elegancijos, moteriškumo ir santūrumo pamokas, už ypatingos meilės ir jautraus atsidavimo šeimai pavyzdį. Stokosime A. Adamkienės šilumos, kuria ji apgaubdavo kiekvieną Lietuvos žmogų“.
Knygos „Adamkus“ autorius, istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius. „Aš tarp Almos Adamkienės ir Valdo Adamkaus dėčiau daug lygybės ženklų. Kitaip sakant, išsilavinimo, erudicijos, skaitomų knygų, pakeliamų temų ir rūpesčių, meninio skonio. Galų gale, to kasdienio gyvenimo grožio, kurį kartu kūrė, ir grožio, kuris visados bus santaikoje su gėriu. Tarp grožio ir gėrio aiškiai matėsi ta darna. Tai sukuria žmogiškumo apvalkalą viskam, ką V. Adamkus labai visiems smarkiai matomai darė, o kartu sudėjus tame labiau privačiame gyvenime, kur daug žmonių nematė, bet artimiau bendravę matė, tai A. Adamkienės ir V. Adamkaus darna yra tiesiog fenomenali“.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. „Netekome atsidavusios filantropijos tradicijų Lietuvoje puoselėtojos, paramos fondo vaikams steigėjos. Alma Adamkienė aplinkiniams išliks ypatingai tolerantiško ir empatiško žmogaus pavyzdžiu. Reiškiu gilią užuojautą netekusiam gyvenimo bendražygės Lietuvos Respublikos prezidentui Valdui Adamkui, velionės artimiesiems ir visiems turėjusiems garbę ją pažinti“.
Arkivyskupas Gintaras Grušas. „Alma Adamkienė savo santūriu pavyzdžiu mokė Lietuvos žmones atjautos, supratimo, meilės. Ji telkė bendraminčius kilniems tikslams, kvietė atsigręžti į stokojančius, menkesnes galimybes turinčius, ypatingą dėmesį skyrė vaikams, jų ugdymui ir švietimui“.
Šeimo draugas Artūras Zuokas. „Faktiškai ji visada buvo šalia prezidento, šalia V. Adamkaus ir, atrodytų, ji visada buvo lyg šešėlyje, bet iš tikrųjų, manau, ji buvo tas variklis, kuris prezidentą vedė į priekį“.
Šeimos draugė Birutė Vizgirdienė. „Ji labai mokėdavo išklausyti, niekada nepertraukdavo. Tuo man priminė karalienę Elžbietą II, nes teko ir su ja susitikti. Šios dvi moterys, kai tu ką nors pasakoji, jos žiūri tau tiesiai į akis. Ir matai, kad visas dėmesys yra apie tai, ką tu kalbi. Labai retas žmogus tai moka“.
Ilgametis Adamkų bičiulis Raimundas Mieželis. „Aš nesu matęs ar girdėjęs, kad kada nors jie susibartų ar susipyktų. Man atrodo, kad per savo vedybinį gyvenimą nebuvo nė karto susipykę. Labai vienas kitam buvo svarbūs“.
Buvusi prezidento atstovė spaudai Rita Grumadaitė. „Pakėlė labai aukštai kartelę, standartą prezidento žmonos, kaip dabar vadinama pirmoji ponia. Tada taip niekas jos nevadindavo, būdavo prezidento žmona. Nors jai iš tikrųjų nerūpėjo nei tas išorinis blizgesys, nei titulų svoris, su kuriais bendraudavo. Ji buvo labai paprasta, labai nuoširdi, tai galbūt ir papirkdavo – tas ypatingas jos žavesys“.
