Nesu didelė komentarų internete mėgėja, tačiau kai užkliudo emigrantus, visada paskaitau. Tiesiog įdomu, ar dar neatsibodo Lietuvoje likusiems - emigrantus, o emigrantams – Lietuvoje likusius plūsti. Pranešu džiugią naujieną – neatsibodo! Pliekia vieni kitus net skiedros lekia. Paskutinį kartą buvo susikauta dėl Landsbergio Sausio 13-osios minėjime pasakytos frazės, kad emigrantai išvažiavo užsidirbti prabangesnio karsto.
Emigrantinė liaudis sureagavo it sukiršintas spiečius – tūžmingai ir nepakančiai. Išvadino Landsbergį negražiais vardais ir suvertė ant jo galvos visas Lietuvos bėdas ir problemas, kai kas net ėmė pirštu baksnoti į jo biografijos dėmes ir nuodėmes.
Bet pažiūrėkim į viską be emocijų. Ponas Landsbergis pasakė, ką jis apie mus mano. Tiesiai ir atvirai, nevyniodamas į vatą, kaip daro daugelis politikų, kurie viena sako, kita galvoja.
Dėl manęs tegul šneka, ką nori. Juk kiekvienas matuoja pagal save arba kaip sako žemaičiai – kum pats kvep tum i kita tep. Pagal bendrinės lietuvių kalbos taisykles skambėtų taip – kuo pats kvepia, tuo ir kita tepa, nors man labiau patinka žemaitiškai: trumpiau ir drūčiau. Ir jeigu pačiam ponui Landsbergiui prabanga ypatingai svarbu, prabangos siekiu jis ir kitų veiklą ir gyvenimo būdą matuoja.
Manęs tai nė kiek neįžeidė, net prajuokino, įsivaizdavus, kad vieną dieną Landsbergio svajonė išsipildo ir maždaug pusė milijono emigrantų grįžta Lietuvon paauksuotuose karstuose. Būtų įspūdinga akcija, sutraukianti daugiau žiniasklaidos dėmesio, negu tada, kai už rankučių susikibę stovėjome Baltijos kelyje.
Bet prabangių karstų akcijai dar per anksti. Emigrantinė liaudis kol kas dar gana jauna ir sunkių darbų nenualinta, jiems gyvenimas prieš akis. Nesvarbu, kur tas gyvenimas klostytųsi – Anglijos vištidėse, JAV McDonalduose, Australijos fermose ar Lotynų Amerikos kalėjimuose. O kas beliko p. Landsbergiui? Prisiminimai apie blėstančią galybę ir pastangos tais galybės trupiniais pasinaudojant prastumti į politikos viršūnėlę savo anūką? Būkim lietuviai – pagailėkim seno žmogaus.
Kita vertus – Landsbergio žodžiuose, matyt, yra teisybės ir dėl to krislo teisybės taip niršiai ir reaguojame. Pažiūrėkim į save. Kas Anglijoje gyvenantiems lietuviams šiuo metu svarbiausia? Lavinimasis? Kultūra? Dvasinės vertybės? Ne! Pinigai! Ką už juos įsigyji - „Armani“ rankinę ar „Armani“ karstą – ne tiek svarbu.
Matyt, teisus buvo Landsbergis ir tada, tais senais laikais, kai interneto dar nebuvo, dalį tautos pavadinęs šunauja. Ar ne taip ir yra? Kas nors paerzina - visu pulku imam loti.
O kaip būtų gražu, jei net niekinami ir įžeidinėjami neatsakytume tuo pačiu, ne loti pultume, o padėkotume mandagiai tardami: „Labai ačiū. Buvo malonu išgirsti jūsų nuomonę.“
Patikėkit, įžeidinėtojus ir erzintojus tai siutina labiau, negu keiksmai ir šlykščios pravardės.
