Sąvoka „polonizacija“ atsirado XVI a. ir yra lotyniškos kilmės, kadangi kilo nuo lotyniškojo Lenkijos pavadinimo. Lietuvių kalboje naudojamas pakaitalas „lenkinimas“, tad abi šios formos yra sinonimiškos, reiškiančios lenkų kalbos, kultūros bei etninės savimonės plitimą arba priverstinį platinimą teritorijose, kuriose istoriškai lenkų dauguma niekuomet negyveno.
Žvelgiant istoriškai galima pasakyti, kad polonizacija palietė ne tik lietuvius, gudus ar ukrainiečius, bet ir tokias giminingas lenkams etnines grupes kaip kašubai ar mozūrai, o kai kuriais istoriniais momentais sulenkinti buvo bandyta netgi kai kurias Lenkijoje gyvenančias vokiečių mažumas.
Kadangi šio straipsnio tikslas yra panagrinėti polonizacijos Lietuvoje klausimą, tai čia apsiribosime tik lenkinimo lietuvių atžvilgiu politika.
Lietuviškoje istoriografijoje daug kalbama apie nemažos lietuvių dalies sulenkėjimą ir nutautėjimą, tačiau ne visuomet nubrėžiami patys to nutautėjimo mechanizmai ar tokio nutolimo nuo lietuviškojo etninio kamieno priežastys.
Buitiniame Vilniaus krašto gyventojų lygmenyje kartais vis dar gajos tam tikros ideologinės prolenkiškos praeities klišės, pasireiškiančios daugiau iš kartos į kartą perduodamomis smarkiai ideologizuotomis pseudoistorinėmis aksiomomis (pvz., „Lietuviai anksčiau meldėsi medžiui, o lenkai jiems dovanojo tikrąjį tikėjimą“) arba tiesiog atviru istorijos neišmanymu (pvz., „Jogaila padovanojo Jadvygai Lietuvą“, „Vilnius visados buvo lenkiškas miestas“). Pastaruosius tvirtinimus esu girdėjęs savo ausimis – maža to – šnekamojoje kalboje vietiniai Vilnijos gyventojai kartais, ir galbūt ir ne visada iš piktos valios, sako: „Buvau Lietuvoje“ (skaityk – į vakarus nuo Vilniaus krašto, ten kur gyvena dauguma lietuvių), tarytum priešpastatydami „tąją Lietuvą“ sąvokai tu (lenk. „čia“), iš ko ir kilo lenkiškasis tutejszi, t.y., „vietiniai (gyventojai)“.
Pirmieji Vakarų baltų, prūsų ir jotvingių kontaktai su lenkų bei mozūrų kiltimis atsirado dar žiloje senovėje. Lenkai pirmieji priėmė krikščionybę ir sukūrė savo karalystę. Lenkų arba, tiksliau, mozūrų kunigaikščiai pasikvietė į prūsų žemes ir Teutonų ordiną kaip pagalbininką kovoje prieš pagonis prūsus. Tiesa, netrukus sustiprėję vokiečių riteriai be jokios sąžinės graužaties atsikratė tokios lenkų globos ir pavergė ne tik prūsus, bet ir kai kurias buvusias savo globėjų žemes.
Tuo metu ir dar kelis šimtmečius po aprašytųjų įvykių negalėjo būti jokios kalbos apie lenkiškosios kultūros plitimą Lietuvos žemėse, o į kultūrinį lenkų akiratį etninės lietuvių teritorijos, matyt, pirmą kartą pateko tik po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Lenkijos karalienės Jadvygos vedybų.
Pats atsivertęs į katalikų tikėjimą ir lenkų aukštuomenei spaudžiant, visos Lietuvos krikšto siekęs Jogaila aktyviai ir netgi priverstinai ėmėsi savo tėvonijos krikšto, steigdamas Lietuvoje daugybę katalikų bažnyčių bei vienuolynų. Naujoms katalikų bendruomenėms buvo suteikiamos didelės lengvatos įsikuriant bei visokeriopos teisės, lyginant su „tamsiais“ pagonimis. Žinoma, pirmieji Rytų ir Vakarų tradicijos krikščionių maldos namai Lietuvoje atsirado kur kas anksčiau, tačiau smarkiausias naujosios religijos diegimo vajus prasidėjo būtent Jogailai tapus Lenkijos karaliumi. Tokiu būdu Lietuva „priėmė“ krikščionybę ne iš vokiečių ar rusėnų, o iš lenkų ponų (su Jogaila priešakyje) „malonės“. Vėliau šis mesianistinio lenkiškumo kultas taip įsitvirtino lenkiškosios inteligentijos sąmonėje, taip buvo pabrėžiama „didi religinė bei kultūrinė lenkų misija necivilizuotų lietuvių“ atžvilgiu, kad savo kūriniuose tai pastoviai pabrėždavo netgi tie lenkų literatūros romantikai (pvz. Henrikas Senkevičius), kurie, išskyrus tam tikrus radikalius polonofilus, anaiptol nežiūrėjo į Lietuvą priešiškai.
Šių romantikų kūriniuose Lietuva buvo vertinama kaip jaunesnioji Lenkijos sesė, kuri būtų neabejotinai pražuvus istorijos audrose, jeigu ne „kultūringas“ Vakarų giminaitis.
Taip gimė mitas, kurio atgarsius mes kartais girdime ir iki šiol.
Su katalikų tikėjimo įsigalėjimu prasidėjo ir kai kurių lietuvių giminių lenkinimas. Viduramžiais priklausymas konkrečiai religinei bendruomenei reiškė kur kas daugiau negu šiais laikais, todėl dažnai perėjimas į vieną ar kitą tikėjimą reiškė ir prisijungimą prie etnnokultūrinės tos religijos nešėjų bendruomenės, tad ilgainiui buvo sulenkinta ne tik beveik visa dabartinės Rytų Lietuvos bajorija, bet ir atskiros stačiatikių tikėjimą išpažinusios Rytų slavų kilmės giminės iš dabartinių Gudijos ar Ukrainos teritorijų.
1413 metais, praėjus trejiems metams po Žalgirio mūšio, Horodlės mieste buvo sudaryta unija, kur nuskambėjo galimas LDK susijungimo su Lenkija klausimas. Vytautas pripažino Lenkijos karaliaus viršenybę, o 47 Lietuvos bajorų šeimos gavo lenkiškuosius herbus ir visas lenkų bajorų privilegijas.
1569 m. tarp LDK ir Lenkijos pasirašyta Liublino unija, apibrėžianti abiejų valstybių susijungimą į vieną Abiejų Tautų Respubliką (Žečpospolitą). Ši unija stipriai pririša Lietuvą prie Lenkijos, o lenkų bajorams pagaliau leidžiama įsigyti žemės LDK teritorijoje.
Kitaip tariant, Liublino unija sukuria palankias sąlygas dar stipresniam lenkiškosios kultūrinės įtakos sklidimui bei polonizacijai.
Iš sakyklų ir buityje propaguojama lenkų kalba tampa gero tono, tam tikros kilmės ir ypatingo išsiauklėjimo ženklu, kuris tarytum savaime nubrėžia ribą tarp polonofiliškojo bajorų elito ir „barbarų lietuvių“. Kilmingieji lietuviškosios bajorijos palikuonys vis dažniau studijuoja Lenkijos universitetuose, iš kur sugrįžta nenorėdami nieko bendra turėti su „mužikų kultūra“. Prie senųjų vardų jungiamos lenkiškos pavardžių galūnės, o polonizacija per religines institucijas paliečia netgi žemesnius lietuviškosios valstietijos sluoksnius: bažnytinėse knygose lietuviški vardai, pavardės ar tiesiog kaimo pravardės iškraipomos, užrašomos lenkiška maniera ir pan. Taip Lietuvoje atsiranda daugybė -auskų, -evičių, -inskių (-owski, -ewicz, -inski). Taip Ilgas tapo Ilgovskiu (sulietuvinus – Ilgausku), Brazas – Bžezovskiu (sulietuvinus – Brazausku), Putvys – Putvinskiu ir t. t.
Valstiečiai dažnai, ypač po baudžiavos panaikinimo, surašomi pagal priklausomybės buvusiam ponui pavardę. Visa tai, žinoma, neįrodo lenkiškos šių pavardžių nešiotojų kilmės, tačiau puikiai iliustruoja didžiulius lenkinimo mastus Lietuvoje.
Ukrainiečių istorikė Natalija Polonska-Vasilenko savo apybraižoje „Ukraina lenkų valdžioje“ tiesiogiai rašo, kad tuo metu po didžiule visiško sulenkinimo grėsme buvo atsidūrę tiek lietuviai, tiek slavų kilmės LDK žemių gyventojai.
Po Žečpospolitos padalijimų, Lietuvą įjungus į carinės Rusijos sudėtį, kultūrinė lenkų įtaka anaiptol nesumenkėjo. Rusijos imperijos apžvalgininkai savo pranešimuose iš „Šiaurės Vakarų krašto“ gubernijų pažymi ir netgi apgailestauja (žinoma, iš savų rusifikacijos išskaičiavimų), kad visa lietuvių aukštuomenė taip sulenkėjo ir sukatalikėjo, kad praktiškai tapo lenkų etnoso dalimi.
Todėl ilgainiui rusinimo sumetimais buvo bandoma ne tik drausti lietuvių kalbą bei spaudą, bet ir kiek galima labiau riboti katalikų bažnyčios, kaip vieno iš numanomų lenkinimo svertų, veiklą Lietuvoje.
XIX a. pradžioje lenkų pozicijos Lietuvoje buvo kaip niekada stiprios.
Gudų kilmės istorikas Mitrofanas Dovnar-Zapolskis rašo, kad „1800–1810 metai pasižymėjo didžiule lenkų kultūros įtaka buvusiose LDK žemėse“. Tuo metu buvo visiškai baigtas net pačių smulkiausių bajorų lenkinimas, o tai, pasak Dovnar-Zapolskio, žymiai sumažino ne lenkų kalbos vartojimą buvusioje istoriškai visiškai ne lenkiškoje teritorijoje. Tai puikiai atspindi tuometiniai gyventojų surašymo duomenys, kur ištisi regionai priskiriami lenkiškiesiems.
1812 m., Lietuvą užgrobus Napoleono kariuomenei, polonofiliškoji inteligentija buvo smarkiai įsitvirtinusi akademinėse Vilniaus sferose ir slapčia puoselėjo lenkiškosios Žečpospolitos atkūrimo galimybę Lenkijos ir buvusios LDK teritorijos ribose. Galbūt būtent todėl lietuvių ir lenkų sukilimai prieš carinės Rusijos valdžią kai kurių Vakarų tyrinėtojų vadinami išimtinai lenkų tautos sukilimais, o buvusios Žečpospolitos karo žygiai vadinami tik lenkiškais žygiais.
1918 m. Lietuva ir Lenkija atkuria savo nepriklausomybę kaip dvi atskiros, tautiškai orientuotos valstybės, tačiau tuo metu, kai Lietuva orientavosi į valstybingumo savo etninėse teritorijose kūrimą, lenkai puoselėjo imperinės, ekspansyvios didžialenkiškumo politikos tęstinumą.
1919 ir 1920 m. lenkai, laužydami bet kokias tarptautines sutartis, dukart okupuoja Vilnių, motyvuodami tai „istoriniu“ miesto bei krašto lenkiškumu ir visuotiniu vietos gyventoju „pritarimu“. Kai kurių radikaliųjų lenkų visuomenės sluoksnių požiūrį puikiai atspindėjo Lenkijos politikas ir publicistas, radikalus šovinistas Romanas Dmovskis (1864–1939 m.), kuris kalbėjo: „Visur, kur tik mes, suvirškindami svetimus elementus, galime padidinti savo jėgas bei civilizacines pastangas, joks įstatymas negali mums sutrukdyti siekti šio tikslo, kadangi tokie veiksmai yra mūsų pareiga“. Savo tautinių klausimų sprendimo radikalumu Dmovskis lenkė netgi patį Juzefą Pilsudskį ir ilgai buvo opozicijoje pastarajam. Tuo metu, kai Pilsudskis kuo toliau, tuo labiau linko prie „valstybinio lojalumo“ politikos nepriklausomai nuo tautybės, Dmovskis laikėsi griežtų polonizacinių pažiūrų.
Lietuviai, anot Dmovskio, yra visiškai nesubrendę valstybingumui ir iki šiol gyvena gentinėje santvarkoje (!). Šis savo radikalumu pagarsėjęs politikas, savo metu įkūręs „Didžiosios Lenkijos stovyklos“ (Obóz Wielkiej Polski) organizaciją, taip pat siūlė visiškai sulenkinti gudus, ukrainiečius bei Lenkijos teritorijoje gyvenančius vokiečius. Yra žinoma, kad Dmovskio vadovaujama lenkų delegacija aršiai susiginčijo su lietuvių pasiuntiniais Paryžiuje dėl Vilniaus klausimo sprendimo. 1939 m. Romanas Dmovskis buvo iškilmingai palaidotas lenkų vyriausybės lėšomis, o tai įrodo svarbų jo asmens vaidmenį formuojant Lenkijos vidaus bei užsienio politiką.
Ne kartą Dmovskiui antrino ir Lenkijos ministras švietimo bei religijos klausimais (1923 ir 1925–1926 metais) Stanislavas Grabskis, kuris rašė, esą Lenkija gali būti išsaugota tik kaip tautiškai vienalytė lenkų valstybė. Apie okupuotų sričių ne lenkų kilmės gyventojus jis kalbėjo: „Neįmanoma sudaryti tautos iš tų, kurie neturi aiškios tautinės identifikacijos, todėl jeigu Lenkijoje gyvens žydai, vokiečiai, rusai, gudai ir lietuviai, tai Lenkija vėl praras savo nepriklausomybę“. Grabskis skelbė etninę buvusios Žečpospolitos transformaciją į etninę lenkų teritoriją (!!!), o ta etnine lenkų teritorija, be abejo, buvo vadinamos ir visos buvusios LDK žemės.
Čia Dmovskis ir Grabskis nebuvo vieniši, nes daugybė tarpukario Lenkijos valdininkų neigė ne tik lietuvių pretenzijas į savo valstybingumą, bet ir, pavyzdžiui, gudų ar ukrainiečių tautų egzistavimą.
1924 m. visuose rytiniuose lenkų okupuotuose kraštuose buvo išleistas įsakymas, draudžiantis ne lenkų kalbos vartojimą valstybinėje ir vietos savivaldybių dokumentacijoje. Tautinės nelenkiškos mokyklos buvo leidžiamos, bet tik „lojaliose Lenkijos valstybei“ srityse: „mokykla tik tuomet gali tapti kultūrinio vystymosi instrumentų rytiniuose pakraščiuose (lenk. kresy wschodnie), jeigu ten dirbs lenkų mokytojai“.
Lietuvių padėtis Vilniaus mieste ir krašte vis blogėjo. Po surežisuoto lenkų generolo Liucijano Želigovskio „maišto“ ir antrosios Vilniaus okupacijos lietuvių padėtis pasidarė ypač sunki. Buvo uždaromos kultūrinės lietuvių įstaigos, laikraščiai, suimami jų redakcijų nariai. Lenkų okupacijos metu Vilniuje gyvenęs Lietuvos nepriklausomybės akto signataras ir visuomenės veikėjas Mykolas Biržiška 1922 m. buvo suimtas ir apkaltintas „savo lenkiškosios tėvynės“ išdavimu (!), už ką grėsė reali mirties bausmė. Ir tik tiesioginis Jungtinių Tautų įsikišimas privertė Lenkiją perduoti Lietuvai Biržišką kartu su kitais 32 lietuvių bei baltarusių visuomenes veikėjais.
1927 m. Lietuvos ir Lenkijos santykiai dar labiau paaštrėjo, lenkams uždarius 48 lietuviškas mokyklas ir deportavus vienuolika lietuvių aktyvistų.
Nors ir Juzefo Pilsudskio valdymo metais buvo vykdomos represijos prieš lietuvius, tačiau 1935 metais jam mirus tokia lenkų politika dar labiau sustiprėjo. Kartu vis labiau įsibėgėjo ir paskutinių vietos lietuvių lenkinimas. Nuo 1936 m. buvo uždarytos 266 lietuvių mokyklos ir uždraustos beveik visos lietuvių organizacijos, įskaitant lietuvių skaityklas bei bibliotekas visoje Lenkijoje.
Lenkinimo ir lietuvių persekiojimo politika kiek susilpnėjo 1938 m., kuomet agresyviam Lenkijos šantažui pasidavusi Lietuva buvo priversta užmegzti su šia šalimi diplomatinius santykius.
1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos vyriausybė padarė kilnų žingsnį, sutikdama leisti per jos teritoriją į Vakarus pasitraukti daugybei Lenkijos kariuomenės dalinių, o tais pačiais metais Lietuvos kariuomenė įžengė į išsvajotąjį Gedimino miestą. Čia ją pasitiko ne tik džiūgaujantys lietuviai, bet ir kitų lenkų engiamų tautybių atstovai. Lietuvos kariuomenę pasveikino nemaža Vilniaus baltarusių bendruomenė. Nepatenkintas tokiais pokyčiais liko tik lenkiškasis ir smarkiai polonizuotas, kadaise buvęs lietuvišku, elementas, įvertinęs šį Lietuvos Respublikos žingsnį kaip atvirą „per amžius lenkiškojo“ miesto okupaciją. Atgavusi Vilnių Lietuvos vyriausybė susidūrė su begale problemų: čia veikė ekstremistinės lenkų jaunimo organizacijos (pvz., „Falanga“), vietos lenkai buvo bauginami „neparsiduoti klastingiems lietuviams už duonos kąsnį“, vyko antilietuviškos akcijos bei provokacijos, o apylinkėse pradėjo veikti Armija Krajova. Lietuvos vyriausybė turėjo imtis daug atsargių žingsnių, kuriais buvo siekiama grąžinti Vilniui lietuviškumą, neutralizuojant atvirai priešiškus ir pritraukiant lojalesnius gausios lenkų visuomenės elementus. Priešingai nei lenkai, Lietuva pasuko ne radikalios Vilniaus lituanizacijos, o kompromisų paieškų keliu, tačiau tai jau visai kita istorija...
Lietuvos polonizacijos istorija pasibaigė kartą, ir, tikėkimės, visiems laikams.
