Sovietų Sąjunga seniai žlugo, tačiau apie grėsmes Lietuvai ir jos valstybingumui kalbama taip, kaip ir prieš 20 metų – sovietinės Lietuvos periodas vis dar vertinamas pernelyg ideologizuotai. Tą rodo ir paskutinieji buvusio Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio vieši komentarai.
„Tvirtinimai, kad po dvidešimties metų nepriklausomybės nėra laisvos Lietuvos, yra keisti, jei ne absurdiški. Tai paprasčiausia demagogija. O Lietuvos istorija ir toliau sekama kaip pasaka, kurioje vyko gėrio ir blogio kova“, – tokią nuomonę išsako Vilniaus universiteto (VU) politologė Morta Vidūnaitė
„Neigti sovietinę praeitį yra tas pats, kas po dvidešimties santuokos metų išsiskyrusiai porai primygtinai tvirtinti, kad toji jų santuoka jiems nieko nereiškė“, – politologė Kovo 11-osios jubiliejaus išvakarėse tvirtino, kad su sovietine praeitimi būtina susitaikyti, ir tas susitaikymas bus kaip „visos tautos psichoterapija“.
V.Landsbergiui derėtų atidžiau prisiminti istoriją
Rytai ir komunizmas – absoliutus blogis, o Vakarai, demokratija ir laisvoji rinka – savaime suprantamas ir neginčytinas gėris, nors kai kurios vadinamosios vakarietiškos vertybės keikiamos. Daugelis politikų ir intelektualų, kalbėdami apie Lietuvą, jos valstybingumą, anot pašnekovės, regis, įsivaizduoja, jog mūsų šalyje – vis dar Šaltojo karo laikai, o nepriklausomybę esame atgavę tik vakar.
„Formali politinė nepriklausomybė, kad žemėlapyje esame nebe raudonai nudažyti, tai toli gražu ne viskas“, – prabėgus dviems nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiams pareiškė europarlamentaras V. Landsbergis.
Šis konservatorių-krikdemų patriarcho pasisakymas, M. Vidūnaitės žodžiais, tik paliudija, kad Lietuvoje į sovietinę praeitį žvelgti kritiškai vis dar negebama.
„Toks pareiškimas arba nuskambėję aktoriaus Regimanto Adomaičio tvirtinimai, kad po dvidešimties metų nepriklausomybės nėra laisvos Lietuvos, yra keisti, jei ne absurdiški. Tai paprasčiausia demagogija. Tarsi kalbėtojai būtų pamiršę Lietuvos istoriją“, – stebėjosi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytoja, – Kodėl neprisiminus Lietuvos tarpukario istorijos, kai Lietuva nuolatos konfliktavo su Lenkija dėl okupuoto Vilniaus, šalyje praktiškai pastoviai tvyrojo karinio perversmo grėsmė, o Lietuva turėjo prastą reputaciją visoje Europoje? Nepaisant padarytų klaidų, po komunizmo žlugimo Lietuva pasiekė daugiau nei kada kas nors galėjo tikėtis.
Be to, V. Landsbergis, regis, pamiršta, kad Lietuvos istorija yra kur kas prieštaringesnė. Ypatingai įvykiai Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, kai Lietuva buvo okupuota, vis dar daugiausiai vertinama vienareikšmiškai: Lietuva – niekuo dėta ir nekalta auka, o Rusija – piktavalė agresorė.“
Politologė M. Vidūnaitė siūlo prisiminti: tarpukariu Rusija buvo Lietuvos sąjungininkė nr. 1, nes ji buvo vienintelė Europos valstybė netiesiogiai pripažinusi Vilnių Lietuvai.
O Lietuva kartu su Rusija ir Vokietija buvo revizionistinės Europos valstybės, norėjusios pakeisti po Pirmojo pasaulinio karo nustatytas sienas, ir su abiem Lietuva, M. Vidūnaitės žodžiais, kolaboravo: Vilnių Lietuva 1939 m. rudenį atgavo tik su Sovietų Sąjungos pagalba. „Iki 1940 m. birželio 14 d., kai prasidėjo pirmoji sovietinė okupacija, tuometinė Lietuvos vyriausybė nepadarė nieko, kad kažkokiu būdu tam pasiruoštų“, – M. Vidūnaitė priminė ir tai, kad nebuvo jokio specialaus konstitucinio, teisinio pagrindo Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo tęstinumui beveik visoje Europoje siaučiančio karo akivaizdoje.
„Žmonėms, kurie nepatyrė represijų, sovietinio režimo instaliavimas tiesiog buvo dar viena nauja valdžia“, – mano pašnekovė.
Lietuvos istorija – ne kokia pasaka
M. Vidūnaitė pastebi, kad viešojoje erdvėje XX amžiaus Lietuvos istorija ir toliau sekama kaip pasaka, kurioje vyko gėrio ir blogio kova – tokio primityvaus skirstymo derėtų vengti ir į SSRS laikus žiūrėti kritiškai.
„Jokiu būdu negalima pateisinti nusikaltimų žmogiškumui, kuriuos padarė sovietinis režimas, tačiau nereikia suabsoliutinti ir vadinamųjų vakarietiškų vertybių. Centralizuota planinė ekonomika galiausiai tapo neefektyvi ir žlugo, tačiau negalima nekritikuoti kapitalizmo ir laisvosios rinkos, kuri remiasi vartotojiškumu ir dažnai neskrupulingu sėkmės siekiu“, – tikino pašnekovė.
Politologė pažymėjo, kad sovietinis totalitarinis režimas, vėliau transformavęsis į autoritarinį, varžė žmogaus laisvę, grubiai pažeidinėjo žmogaus teises ir šėrė gyventojus propaganda.
„Bet senosios demokratijos neretai pažeidinėja principus ir vertybes, kurias pačios deklaruoja. Jos neišsiverčia be propagandos kasdieninėje politikoje, o kapitalizmas remiasi reklama ir viešaisiais ryšiais, kurie irgi yra tobula propaganda“, – M. Vidūnaitė sykiu siūlo kritiškai vertinti ir Vakarus.
Nostalgija tarybiniams laikams – ne nusikaltimas
Blogai, anot VU TSPMI politologės, bet kokie kraštutinumai: negalime neigti sovietinės praeities, lyg jos būtų apskritai nebūtų buvę. Tačiau sakyti, jog tarybiniais laikais nebuvo nieko gero – taip pat būtų nesąmone.
„Neigti sovietinę praeitį yra tas pats, kas po dvidešimties santuokos metų išsiskyrusiai porai primygtinai tvirtinti, kad toji jų santuoka jiems nieko nereiškė. Yra tiesiog nelogiška nurašyti viską, kas vyko sovietiniu laikotarpiu. Žmonės ir tada gyveno savo gyvenimą, mylėjo, augino vaikus, dirbo ir t.t. Jausti nostalgiją sovietiniam režimui nėra nusikaltimas – paprasčiausiai tai buvo daugelio gyvenimo dalis. Reikia kažkaip susitaikyti su sovietine praeitimi, kad tokia buvo – tai būtų kaip kokia visos tautos psichoterapija“, – M. Vidūnaitės teigimu, jau atėjo laikas pamiršti tariamas ar tikras praeities nuoskaudas ir galvoti apie ateitį, o ne demonizuoti praeitį.
Tvirtinantiems, jog tarybinėje Lietuvoje nebuvo nieko gero politologė sako: „Tai paprasčiausias savęs apgaudinėjimas“.
„Nors vyravo materializmas ir trūko daiktų, daugelis jais nesišvaistė. Nors klestėjo korupcija, tarp žmonių vyko daugiau įvairiausių mainų, kurie atliko bendruomeniškumo funkciją“, – priminė pašnekovė ir pridūrė, kad, tarkime, sovietinio humoro nesuprastų joks Vakarų europietis ar amerikietis, nes jis esą buvo žymiai gilesnis nei daugelis tradicinio europietiško ar amerikietiško humoro.
„Sovietinio režimo patirtis, kad ir kokia skaudi ir sunki ji buvo, davė tai, ko išlepę vakariečiai nėra gavę“, – kalbėjo VU dėstytoja, – Juk ir sunkią ligą ar didelę nelaimę išgyvenęs žmogus geriau dėl to taptų stipresnis ir kilnesnis nei nuolatos besiskundžiantis, dejuojantis ir besikeikiantis dėl jam tekusių išbandymų".
Susiję tekstai
Tomas Čyvas: Kovo 11, patriarchai, aktoriai ir mokslininkai
Morta Vidūnaitė: Istorijos atžvilgiu reikia būti sąžiningiems ir kritiškiems
