“Politinis korektiškumas” arba “Realioji politika” – bene dažniausiai vartojamos sąvokos tarptautinių santykių kontekste, tačiau ypatingai pasibjaurėtinai jos skamba kalbant apie tikrąsias žmogaus bei tautų apsisprendimo teises.
Simboliška: gruodžio 10-ąją, kai oficialiai pasaulyje minima Žmogaus teisių diena, ničniekuo taikai nenusipelnęs veikėjas gauna Nobelio taikos premiją. Šis niūrus vaizdelis, demonstruojamas visais televizijos kanalais, tik dar kartą įrodo “realiosios politikos” galią ir primena viešą veidmainišką pasityčiojimą iš vertybių, kurioms puoselėti ta premija ir buvo sukurta.
Egidijus Vareikis neseniai savo bloge eilinį kartą išreiškė meilę Tibetui, apgailestaudamas, kad dar visai neseniai “nepraėjo” šio žudomo ir naikinamo krašto laisvės siekius remianti rezoliucija Seime. “Nepraėjo” – dėl daugumos parlamentarų pademonstruoto “politinio korektiškumo”, mat po savaitės kažkas iš politikų turėjo važiuoti oficialaus vizito į Kiniją.
Seime dar daug kas „nepraėjo“ dėl to paties “politinio korektiškumo”.
Dauguma mūsų politikų išdavė ir Čečėniją kartu su visa išdidžia čečėnų tauta, nors tereikėjo labai nedaug – tik kokioje nors rezoliucijoje pasakyti nieko neįpreigojantį žodelytį „remiame“, tik priminti atbukusiam pasauliui, kad ši tauta ne mažiau verta laisvės už viso pasaulio „afroamerikiečius“ kartu sudėjus... Kur tau!
Čečėnija apskritai yra viso demokratiniu save vadinančio pasaulio sąžinės veidrodis, į kurį labai jau nesinori pažvelgti. Per 15 metų Rusija čia nužudė daugiau nei 300 tūkstančių žmonių (trečdalį tautos), nesuskaičiuojama daugybė čečėnų buvo priversta emigruoti ar glaustis skurdžiose pabėgėlių stovyklose, ekonomika visiškai sugriauta, o pats kraštas peverstas dykviete. Tačiau ar tokios „smulkmenos“ gali rūpėti tarptautiniams žmogaus teisių gynėjams? Čečėnai juk ne kokie gėjai ar romai, ne koks pedofilas Polanskis, o ir apie feminizmo problemas jie silpnai išmano.
O „realioji politika“ tokia – būsimasis Nobelio premijos laureatas jau tuoj po savo išrinkimo glėbesčiuojasi su žudiku Putinu ir nuolankiai inkščia apie santykių „perkrovimą“
Mūsų politikai kadaise išdavė ir kaimynus – Latviją ir Estiją – kai priėmė „nulinį“ pilietybės variantą. Mat Briuselio ir jo dirigentų Kremliuje taip pat erzinti nevalia dėl liūdnai pagarsėjusio mito, pravardžiuojamo „žmogaus teisėmis“. Mito, nes net Europoje realiai neginamos žmogaus teisės – tik selektyviai išskiriamos įvairių „mažumų“ grupės tautiniu, rasiniu ar seksualiniu pagrindu, suteikiant šioms grupėms visas privilegijas bei iškeliant jas virš visų likusiųjų. Tie, kurie su tokiu dirbtiniu išskirtinumu nesutinka arba drįsta aiškinti, kad visų teisės turi būti VIENODOS ir LYGIOS, geriausiu atveju apšaukiami tamsuoliais ir neišmanėliais. O dažniausiai – fašistais.
Tuo tarpu mūsų pašonėje tarpsta ir smirdi čigonų taboro kloaka, kūrenama šviežiai nupjautomis Turniškių pušimis, o visoje Lietuvoje nėra NĖ VIENO politiko ar šiaip žmogaus, pajėgiančio šį šiukšlyną iškuopti, nes romai turi tik teises, o visi likusieji – pareigą juos išlaikyti.
Tačiau baisiausia, kai išduodame patys save.
Tikiu, kad ir prezidentė, vis tebegrūmojanti mistinio CŽV kalėjimo Lietuvoje dangstytojams, tai daro ne iš piktos valios, anaiptol nenorėdama mūsų sukiršinti su vieninteliu vis dar realiu sąjungininku (žmogaus teisės? Nejuokinkit...). Tas vienintėlis sąjungininkas, žinoma, taip pat ne panacėja, ypač matant jo bandymus „perkrauti“ santykius su kai kurių Lietuvos politikų geriausiais draugais, tačiau nereikia ir iš jo reikalauti pernelyg daug – tiek, vadinasi, ir tenusipelnėme, kovodami už selektyvias, o ne tikrąsias žmogaus teises kalėjimo-vaiduoklio šešėlyje. Būtent prezidentė yra svarbiausia „realiosios politikos“ skleidėja Lietuvoje, randanti laiko pabendrauti su diktatoriumi Aleksandru Lukašenka, tačiau nė iš tolo neprisileidžiantis prie savęs jo opozicijos. Taip, kaip mokė šventasis Briuselis.
Turbūt esu neišmanėlis, tik manau, kad Briuselis su visais paryžiais ar berlynais nė pirštelio nepajudins bet kokios grėsmės Lietuvai atveju, politkorektiškai patylės, kaip kad mes tylime, kai iki šiol prievartaujama ir žudoma Čečėnija. Istorijoje kol kas nėra nė vieno pavyzdžio, leidžiančio bent įtarti, kad gali būti priešingai.
Frazės „politinis korektiškumas“ arba „realioji politika“ asocijuojasi su nuolatiniu klūpinėjimu ant kelių, kai tik horizonte pasirodo koks nors akivaizdžiai galingesnis subjektas.
Keliaklupsčiavimas prieš Briuselį nemažiau šlykštus, nei prieš Maskvą, Tel-Avivą, Vašingtoną ar Pekiną. Turime visą krūvą politikų, kurie mielai atsiklauptų prieš visus iš karto. Ir suktųsi keturpėsti visomis kryptimis tokiu greičiu, kad net veidų neįžiūrėtumėme. Lyg propeleriai.
Ir nesvarbu kokiai partijai tie keturiomis stovintieji priklauso. „Politinio korektiškumo“ veidas bespalvis ir bejausmis, tarsi kaukė, kuri reikalinga ne tam, kad tavęs nematytų, o tam, kad tu pats nenorėtum matyti.
Belieka smulkmena – parodyti tuos, kurie norėtų, kad mes visi dėvėtume tokias kaukes. Tik įtariu, kad tai nebus labai politkorektiška.
Maskva nori, kad būtume akli savo istorijai, priimtumėme rusiškojo gyvenimo sanklodos bei valdžios versiją. Šiam tikslui pasiekti metamos milžiniškos pinigų sumos propagandai, kuriamos „liaudies-darbo-fronto-tvarkos“ partijos.
Briuselis nori, kad iškeistume savo tautines ir dvasines vertybes į laisvą rinką, laisvą seksą, laisvą abejingumą, taptume betaute spalvota infantilia vartotojų mase ir dar liktume už tai amžinai skolingi bei dėkingi.
Tel-Avivas nori, kad amžinai atgailautume už nepadarytus nusikaltimus, atiduotume tą turtą, kurį kažkas nurodys, sumokėtume visas kompensacijas už tą turtą, kurio nenurodys ir kasdien šliaužiotume keliais, kartodami: „aš žydšaudys, aš žydšaudys...“
Vašingtonas nori bene mažiausiai – kad siųstume savo karius į „karštus taškus“ ir bent jau neišduotume jų vilties kartais žvilgtelėti į Rusiją pro rakto skylutę, vadinamą Lietuva.
Tačiau gyventi turime ne dėl visų jų. Gyventi oriai, be kaukių ir veidmainystės, nemeluodami patys sau ir kitiems, nepolitkorektiškai, atvirai stovėdami ant kojų.
Ir dar viena simbolika: gruodžio 10-ąją kelios dešimtys neabejingų tikrosioms žmogaus teisių vertybėms žmonių susirinko Tuskulėnuose kukliai pagerbti „realiosios politikos“ aukų. Žinoma, anoks čia įvykis, jokio skandalo (apie gėjus ir du galimai neteisėtai kalinamus arabus nekalbėta), tad ir žiniasklaidos atstovai nedalyvavo. Tačiau buvo čia kovojančios Čečėnijos atstovai, priminę susirinkusiems, kad ten iki šiol žudomi žmonės, kad tebevyksta partizaninis karas ne tik už laisvą Čečėniją, bet ir už mus visus.
Kaip greitai mes išmokome pamiršti, užsimaukšlindami „realiosios politikos“ dujokaukes, kaip greitai mums nusibodo matyti tiesą ir skleisti ją pasauliui. Su nuslėpta tiesa labai nepatogu gyventi, ji degina iš vidaus taip, kad rankos pačios pradeda ieškoti ginklo. Tik pirmiausia reikia laimėti mūšį čia, Lietuvoje. Mūšį prieš abejingumą.
