Politinė „Eurovizija“

Žiūrovų balsai „Eurovizijos“ dainų konkurse leidžia spręsti ne vien apie muziką.

Jei ne Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ir jo pokštai apie politizuotą Europos pop dainų konkursą, ko gero, ryškesnio pasisakymo tuo klausimu ir nebūtų.

Visu garsumu nuo Diuseldorfo (Vokietija) scenos išstaugę „I love Belarus“ (aš myliu Baltarusiją), šalies kaimynės artistai žiūrovų vertinimuose krito taip žemai, kad A. Lukašenkai neliko nieko kito, kaip piktintis, jog konkursas politizuotas.

Kai kas iš apžvalgininkų jau netruko pastebėti, kad Baltarusija šiuo metu purtoma ne tik finansų krizės, bet ir išgyvena savotišką epochos virsmą. Ilgus metus kurta šalies tapatybė braška, ateities raidos gairės lieka neaiškios.

Nepaisant to, kad Baltarusijos vardas plačiai linksniuojamas įvairiais aspektais, šalis lieka izoliuota tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai. Net ir galimybė per dainą Europai naujai pristatyti šalį virto niekais, nes atvirai propagandinė ir su sveika nuovoka prasilenkianti kompozicija kai kurių žiūrovų buvo palaikyta Baltarusijos himnu.

Ar A. Lukašenka tikėjosi, kad demokratinė Europa staiga atsitokės ir pažvelgs į Baltarusiją kaip į draugišką kaimynę? O gal paprasčiausiai Minsko politiniai chorvedžiai tėškė parodomąjį numerį ne tiek „Eurovizijai“, kiek savo piliečiams, kad susikurtų dar vieną pagrindą skleisti neapykantą Vakarams?

Posovietiniai šalies kaimynai eina savais keliais, o tarp Rytų ir Vakarų ilgai laviravusiai Baltarusijai, matyt, teks atsiklaupti prieš Maskvą.

Anksčiau sugalvotas terminas „Balkanvizija“ ir šiemet atitiko kai kurių šalių žiūrovų supratimą apie Europą. Jiems pasaulis prasideda ir baigiasi ties kaimyninės valstybės siena. Atiduotais balsais buvo galima skaičiuoti pagiežą, meilę, neapykantą, susižavėjimą ir pragmatizmą kurios nors kaimynės atžvilgiu.

Plačiajai Europai nematoma ir, ko gero, mažai įdomi diplomatija, intrigos ir solidarumas verda kasmečio festivalio žiūrovų širdyse, kada jie maigo telefono mygtukus ir trypčioja laukdami balsavimo rezultatų.

Kaip turėtų jaustis lenkai, apgailėtinų dvišalių Lietuvos ir Lenkijos santykių kontekste balsuojantys už lenkaitę Eveliną Sašenko, o kartu reiškiantys aukštus vertinimus kaimyninei Lietuvai, kuri kaltinama tautinių mažumų engimu, nacionalizmu ir abėcėlės darkymu?

Buitiniu lygmeniu žmonės balsavo nuoširdžiai: už kaimynus, meilę ir romantiką. Nuošaly, dar pirmame ture, iškrito blevyzgų „čestuškės“ ir pigūs „dzindobristai“, o galimybė balsuoti net 20 kartų atvėrė milžinišką statistinės informacijos klodą, kur matyti, jog muzikos patrauklumą lemia dar ir šalies žinomumas, jos įvaizdis ir įtaka kontinente.

Atrodo, kad daugelis kontinento televizijos žiūrovų linkę neapsiriboti savo daržu, bet domisi ir tolimesnėmis šalimis, kartu parodydami tarsi kažkokį savo bendrumą ir Europos vientisumą.

Lietuvos kaimynių akibrokštai suprantami tik nedidelei daliai „Eurovizijos“ žiūrovų. Bet jie svarbūs mums, nors labiau norėtųsi pasipiktinti kokiu nors rusišku „matu“, dėl kurio visoje Europoje kilęs šurmulys jau pamažu tyla.