O kur Lietuvos valstybinės politikos reikia, ten jos nėra. Tai išryškino praėjusių poros metų Lietuvos valstybės politikos eiga. Ir krašto viduje, ir užsienyje. Štai keli būdingi, triukšmingai į viešumą išplaukę ir dar labai garsiai tebeaidintys, jos pavyzdžiai.
Konstitucinio Teismo (KT), Prokuratūros ir ypač Valstybės saugumo departamento (VSD) sprendimai bei laikysena visuomenei į juos atsiliepus vidaus politikoje, ir elektros branduolinės jėgainės bei tilto į vakarus statybos sutartis, “Mažeikių naftos” antras pardavimas ir dujų vamzdžio Baltijos jūros dugnu iš Rusijos į Vokietiją tiesimas užsienio politikoje.
Spalio 29-tos rytą Lietuvos žiniasklaida skelbė: prezidentas Valdas Adamkus Niujorke gyvenančiam lietuviui Jonui Mekui išimties keliu suteikė Lietuvos pilietybę. Šią žinią pranešdama, žiniasklaida pridėjo: „Amerikoje pagarsėjęs kultūrininkas 85 metų Mekas gimė Lietuvoje, Semeniškių kaime, gyveno bei mokėsi savo tėvynėje kol sovietinio okupanto iš jos buvo išvytas. Argi ne absurdas? Lietuvoje gimęs, joje užaugęs, subrendęs, mokslus ėjęs, nuo iš rytų atslenkančio, jam mirtim grasinančio raudonojo siaubo pabėgęs, visą gyvenimą savo darbais pasaulyje lietuvių tautą garsinęs, taurus lietuvis staiga sužinojo nebeturįs Lietuvos pilietybės ir jai susigrąžinti turėjo ieškoti kažkokio išimties kelio net pačioje aukščiausioje Lietuvos įstaigoje – Prezidentūroje. Kodėl? Ogi todėl, kad taip nusprendė Lietuvos Konstitucinis Teismas. Lietuvis Jonas Mekas, net ir gyvendamas už savo tėvynės ribų išlikęs taurus lietuvių tautos narys ir uoliai darbavęsis dėl jos laisvės bei valstybinės nepriklausomybės, pagal KT išaiškintą Lietuvos valstybės Konstituciją, Lietuvos pilietybės nebeturi. Ją prarado dėl to, kad jam Amerika suteikė ne tik saugią globą, gal net išgelbėdama ir jo gyvybę, bet dar ir šios valstybės pilietybę.
Šio absurdiško vyksmo eigos bei ją iššaukusių priežasčių čia nekartosiu, nes visa tai jau labai plačiai aptarta lietuviškoje žiniasklaidoje ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Ypač taiklus politologo dr. Kęstučio Girniaus rašinys yra paskelbtas tinklapyje „Delfi“ (2007, 10, 26), tačiau jaučiu reikalą skaitytojams priminti, kad šis KT sprendimas, nežinia kokių dvasių įkvėptas, nėra teisinis, bet grynai politinis.
Nes iš tikrųjų, kaip jau ne vienas autorius anksčiau, o dabar ir dr. Girnius tiksliai pastebi, Konstitucijos 12-tame straipsnyje žodį “atskiras”, prilygindamas žodžiams “itin retas”, šį rinkėjų patvirtintos Konstitucijos straipsnį KT savavališkai perrašė į sau priimtinesnį variantą ir tokiu būdu pats pažeidęs Konstituciją į lietuvių tautos bei valstybės nuostolius nurašė net tik išimties keliu Lietuvos pilietybę dabar susigrąžinusį Joną Meką, bet ir šimtus tūkstančių užsienyje gyvenančių lietuvių.
O apie tai primintas, jau ne kartą buvo užsirūstinęs KT pirmininkas Egidijus Kūris. Konstitucinio Teismo sprendimus galima svarstyti, aptarti, bet nevalia jų kritikuoti, jie galutiniai, tvirtai rėžia šis teisininkas jo vadovaujamos įstaigos sprendimo teisingumu abejojantiems. Šį KT sprendimą gali pakeisti tik pačios Konstitucijos pakeitimas ir ne kokia nors politikų ar Seimo “teisine abrakadabra”, bet tik visų valstybės piliečių referendumu, teigia Kūris, tikriausiai ir pats abejodamas tokio referendumo sėkme.
Politikavo Kūrio vadovaujamas KT ir svarstydamas skundą dėl savivaldybių rinkimų teisėtumo. Nutaręs, kad dabartiniai rinkimai tik partijų sąrašais neatitinka Konstitucijai, KT visgi liepė juos vykdyti, taip irgi pažeisdamas Konstituciją ir prisiimdamas net vadybines pareigas, nors tokie sprendimai priklauso ne jam, bet kitom valstybės įstaigom.
Čia paminėjau tik du Konstitucinio Teismo politikavimo atvejus, bet jau ir jie parodo arba KT nesusivokimą savo pareigose, arba tyčinį paslaugumą kokiai nors jį įtaigaujančiai politikai, ypač užsienyje gyvenančių lietuvių atžvilgiu. Atskira tema būtų šių dviejų KT sprendimų pasekmių aptarimas, todėl čia jos neliesiu, tačiau ponui Kūriui visgi siūlyčiau atkreipti dėmesį nors į daugiau kaip pusę milijono vėliausių išeivių - antrabangių bei trečiabangių - nusiteikimą: dėl tokio KT sprendimo tarp jų laimingų nėra. Todėl kas nors čia turi būti pakeista: arba KT sprendimas, arba Egijus Kūris su visa aštuonių kolegų politikuojančia svita. Konstitucinio Teismo uždavinys yra tik aiškinti Konstituciją, bet ne politikuoti. O šioje žemėje kritikuoti negalima tik Dievo.
Lietuvos valstybės sąrangoje kita nepolitikuojanti įstaiga turėtų būti Prokuratūra. Beje, čia kalbu tik apie aukščiausias, Lietuvos prezidento ar Seimo skiriamas, tačiau savarankiškas, politikams nepavaldžias įstaigas. Prokuratūra yra viena iš jų. Jos uždavinys yra tyrinėti įvairius nusikalstamus arba įtariant nusikalstamais esančius veiksmus, rinkti medžiagą apie įtariamus nusikaltėlius, iš jos sudaryti bylas ir atiduoti teismui. Savaime aišku, nė kokios politikos čia negali būti. Bet ar taip iš tikrųjų yra? Tokį klausimą kelia aukšto VSD pareigūno pulkininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje tyrimas. Ne ten, kur reikia pradėtas, skubotai vykdytas, visų aplinkybių, ypač iki šiol paslaptingu likusio žuvusiojo kelio nuo darbo VSD iki viešbučio Breste palangės, neištyrus, taigi praktiškai darbo nebaigus, sustabdytas, o žuvusiojo žmonai bei artimiesiems reikalaujant atnaujintas ir vėl kažkaip paslaptingai atliekamas, aiškiai rodo, kad ir čia veikia ne tiesos ieškojimas, bet kažkokia aiškiai kažką, ypač VSD vadovybės veiklą, dengianti politika. Taip samprotauti leidžia ryšium su šia byla į viešumą išplaukęs pačios VSD buvusio vadovo Arvydo Pociaus irgi kažkokiu tikslu kažką dengiantis, tiesiog melagingas politikavimas, į šį ratą įsukęs net ir Prezidentūrą. Kaip kitaip suprasti, jeigu ne sudarymu sąlygų departamentui “išsivalyti”, net devynis mėnesius užsitęsusią susikompromitavusio Arvydo Pociaus atleidimo eigą. Pasiteisinimas tinkamo naujo vadovo paieška – sunkiai įtikinantis. O čia paminėtas “išsivalymas” jau irgi atskira, verta išsamesnio nagrinėjimo tema, nes šios įstaigos vadovybės santykiai su išore, ypač su Maskva ryšius palaikančiomis, nafta bei dujomis prekiaujančiomis, bendrovėmis galėjo turėti viešai nerodomų abejotino teisėtumo vyksmų. Gal net ir pavojingų valstybės saugumui.
Šie trys pavyzdžiai rodo aiškų politikavimą ten, kur jo ne tik neturėjo būti, bet ir kelia klausimą, ar toks aukštų valstybės pareigūnų elgesys neprasilenkia su įstatymais, todėl ir skubiai taisytinas. Juk vienokia ir kitokia šių įstaigų veikla gali lemti daugelio žmonių likimus, o taip pat ir valstybės ateitį. Argi juokai, kai Konstitucinio Teismo sprendimas, jeigu lieka toks, koks jis dabar yra, praktiškai iš Lietuvos valstybės išjungia gal net milijoną lietuvių, prie antrabngių ir trečiabangių priskaičiuojant ir praėjusio šimtmečio išeivių lietuviais save laikančius palikuonis. O išskyrimas iš valstybės reiškia ir išskyrimą iš tautos. Tad ar KT pirmininkas Egidijus Kūris, ambicingai užsikirtęs savaip išsiaiškintu Konstitucijos žodžiu, iš tikrųjų žino, kokią žalą jis daro dėl nevykusių valdžių politikos besiblaškančiai ir iš tėvynės bėgančiai lietuvių tautai? Kas jam svarbiau? Ar ant popieriaus, kad ir labai svarbaus, Lietuvos Konstitucija vadinamo, parašytas, sakykim, ir vienaip, ir kitaip galimas suprasti žodis, ar to žodžio net likimiškai paliestas žmogus? Jeigu jis šioje padėtyje nesusigaudo, tai kėdė, į kurią jis buvo pasodintas – ne jam. Jį reikia persodinti kur nors kitur. Ne savo kėdėje sėdėjo ir Arvydas Pocius. Taip pat ir Prokuratūros vyriausi vadovai, politikavę ne tik Vytauto Pociūno žūties priežasčių ieškodami, bet ir tyrinėdami įvairius valstybės turto “prvivatinimu” vadinamo grobstymo atvejus. Kiek čia žalos Lietuvos valstybei padaryta? Politikuojant ten, kur nereikia. Šio rašinio tęsiniu kitoje “Amerikos lietuvio” laidoje pabandysiu panagrinėti politikavimą ten, kur jo reikia.
