Vos ne kas diena - greitųjų vartojimo kreditų bendrovių apgautas šalies pilietis. Į skolos kilpą galvą įkišęs pats per neapsižiūrėjimą arba per tą pačią kvailą galvą, ar galbūt apgautas iš šalies atsiradusių sukčių, skolai sugrąžinti neretas paaukoja ir visą turtą. Tuo tarpu politikai, panašiai kaip sekundžių bankų laikais, užmerkia akis ir apsimeta nežinantys šios problemos.
Bendrovių niekas neskaičiuoja
Prieš pusantrų metų susikūrusi Greitųjų vartojimo paskolų asociacija šiandien vienija septyniolika greituosius kreditus teikiančių bendrovių. Pasak šios asociacijos direktorės Kristinos Nemaniūtės, vienas pagrindinių asociacijos tikslų buvo ne tik atstovauti kreditus teikiančioms bendrovėms, bet ir siekti “lankstaus ir atsakingo trumpalaikių paskolų rinkos formavimo".
K.Nemaniūtė tikina, kad asociacijai priklausančios bendrovės elgiasi sąžiningai. Girdi, prieš suteikiant kreditą surenkama pakankamai informacijos apie žmogaus galimybę skolą grąžinti. Jei žmogus nemokus ar prasiskolinęs - neduoda. Tokių negavusių, pasak direktorės, daugiau negu kas antras.
“Jei žmonės turi priekaištų, tai greičiausia toms bendrovėms, kurios nėra mūsų asociacijos narės", - tikino K.Nemaniūtė ir minėjo, kad asociacijai nepriklausančių bendrovių gali būti per trisdešimt.
Tuo tarpu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnai “Respublikai" teigė, kad greitojo vartojimo kredito paslaugas teikia tik apie 30 bendrovių.
Apyvarta - nežinoma
Šiandien šalyje neegzistuoja įstatymų, reglamentuojančių tokių bendrovių veiklą. Pavasarį Vartojimo kreditų įstatymo projektą buvo pasišovęs svarstyti Seimas, tačiau, politikams bei Vyriausybės nariams tarpusavyje susikibus, apie jį buvo pamiršta. Tiesa, priminė Briuselis. Ėmė ir pateikė Lietuvai procedūrinį pažeidimą - jei artimiausiu laiku Seimas nesiims šalies įstatymų suvienodinti su europine teise, reglamentuojančia tokių bendrovių veiklą, grės piniginės baudos.
Gal todėl šiandien niekas negali suskaičiuoti ne tik kiek mūsų šalyje veikia greitųjų vartojimo kreditų bendrovių, bet net neįsivaizduoja, kokia iš tikrųjų yra jų kasmetinė apyvarta.
“Apie 50 milijonų litų", - “Respublikai" sakė K.Nemaniūtė. Asociacijos direktorė teigė, kad tokį paskolų portfelį per trejus metus yra išdalijusios dabar asociacijai priklausančios bendrovės. Tačiau tokiais tikinimais verčia abejoti faktai: antai vien asociacijai priklausanti suomiškojo kapitalo kreditų bendrovė “Ferratum" praėjusiais metais turėjo veik 2 milijonus litų pajamų.
FNTT duomenimis, daugumos Lietuvoje veikiančių bendrovių įstatinis kapitalas - 645 tūkst. litų. Pareigūnų teigimu, tokios bendrovės sugeba teikti ne didesnius negu 1 tūkst. litų kreditus. Tačiau yra ir tokių bendrovių, kurios disponuoja vidutiniškai 9 milijonų litų įstatiniu kapitalu.
Įtarus nusikaltimu - tik bauda
Kaip “Respubliką" informavo FNTT, 2009 metais ši tarnyba patikrino 11 greitąsias paskolas teikiančių bendrovių. Penkiose bendrovėse nustatyti pažeidimai, jų vadovams surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai. Teismai, išnagrinėję administracines bylas, bendrovių vadovams paskyrė iki 1000 litų baudas.
Šiemet patikrintos 7 bendrovės, šešiose jų nustatyti pažeidimai. Kaip ir praėjusiais metais, vadovai atsipirko baudomis “iki 1000 litų".
Tačiau FNTT veikloje keisčiausia štai koks faktas. Bendrovės pažeidė ne kokius nors paprastus įstatymus - laiku nesumokėjo mokesčių, neteisingai juos apskaičiavo. Visų pažeidimai buvo kvalifikuojami pagal vieną ir tą patį požymį: pažeistas Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas. Tad kyla klausimas: ar šis įstatymas toks lankstus, kad aptikus galimo pinigų plovimo arba teroristų finansavimo požymių, kalti atsiperka administracinėmis baudomis, ar per silpna pati FNTT?
Loreta GRAUŽINIENĖ - Seimo Audito komiteto pirmininkė:
Tenka liūdnai konstatuoti: politikai, tarp jų ir aš, nieko nepadarėme, kad numalšintume greitųjų vartojimo kreditų bendrovių apetitus, kad sustabdytume sukčiavimą. Pavasarį svarstėme Vartojimo kreditų įstatymą - tai Biudžeto komitetui jis nepatiko, tai Finansų ministerija turėjo papildomų pageidavimų. Užmetėme jį.
Tuo tarpu šiandien už tai mokame skaudžiai. Laisvai vaikų gautus tūkstantinius kreditus su milžiniškomis palūkanomis grąžina jų tėvai, seneliai. Ne kartą guodėsi ir man - padėkite.
Susidaro įspūdis, kad valstybė leidžia specialiai apgaudinėti savus, dažniausiai neturtingus piliečius. Kodėl? Manyčiau, jog toks valstybės bei valdančiosios Seimo koalicijos nusišalinimas nuo jau kelerius metus egzistuojančios problemos kvepia labai dideliu lobizmu. Neatmestina versija, kad nuskriaustų žmonių pinigais šildosi ne tik bendrovės. Matyt, tokia situacija naudinga ir politikams.
Tačiau į problemą pažiūrėkime ir iš kito taško: kiek pinigų iškeliauja į užsienį? Juk didžiausius kreditus duoda, didžiausių procentų reikalauja užsienio kapitalo bendrovės. O kas šiandien galėtų suskaičiuoti, kiek tūkstančių ar milijonų nepatenka į šalies biudžetą iš lietuviškųjų bendrovių? Dar keisčiau, kad ne tik bankai, bet ir valstybinės institucijos leido tokioms bendrovėms naudotis asmens duomenų bazėmis.
Valdas KVEDARAS
