Povilas Gylys
Pradėsiu lyg ir iš toli. Tačiau vaizdas per atstumą, tikiu, yra didesnis ir sistemiškesnis. Vadinasi, jis arčiau tiesos.
Taigi, kas iš Jūsų, mieli skaitytojai, tikite, kad mūsų teisėsauga nuoširdžiai, sąžiningai ir kruopščiai tyrė teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo bylą? O juk buvo nužudytas aukšto rango teisėjas. Todėl visas teisėsaugos aparatas turėjo būti mobilizuotas šios bylos tyrimui. Tačiau daugelis akademinės ir politinės aplinkos žmonių netiki, kad teisėsauga atliko savo darbą sąžiningai ir sako, kad tai labiau panašėjo į imitaciją. Geriausiu atveju. Blogiausiu – į tikrų nusikaltimo dalyvių dangstymą. Kai per vieną paskutinių Seimo posėdžių paklausiau, kodėl ši byla neištirta, l.e. generalinio prokuroro pareigas D.Raulušaitis leptelėjo – ši byla ir šiuo metu tiriama.
Ką reiškia toks, gal būt, užklupto prokuroro atsakymas? Ogi pripažinimą, kad iki šiol nėra aišku, kas ir dėl kokių motyvų nužudė teisėją, taip pat Laimutės Stankūnaitės seserį Violetą Naruševičienę. Kartu tai viešas pripažinimas, kad nėra teisiškai įrodyta, kad šį nusikaltimą įvykdė Drąsius Kedys.
Bet jeigu taip, tai už ką, kokiu pagrindu teisiamas istorinio lūžio metu LR AT pirmininką saugojęs (o dabar beveik neregys) Raimondas Ivanauskas ir jo buvusi draugė? Arba kodėl po teismus tampomas buvęs policijos generalinis komisaras Visvaldas Račkauskas ir kiti aukšti policijos pareigūnai? Visi jie siejami su versija, kad teisėją nužudė D.Kedys. Bet ši versija nevirto oficialiu teisiniu sprendimu. Vadinasi, ja negalima remtis kitose bylose. Tačiau remiamasi...
Jeigu teisiškai neįrodyta, kas nužudė J.Furmanavičių ir kitas pedofilijos istorijos aukas, kalbos ir rašiniai apie D.Kedį, kaip žudiką, ir teismų procesai prieš jo pažįstamus bei minėtus policijos pareigūnus, yra amoralūs ir neteisėti veiksmai.
Tokiu atveju – tai žmonių žeminimas ir šmeižtas, kuris turi būti teisiškai įvertintas. Tačiau teisminiai vertinimai kol kas remiasi prielaidomis ar kai kurių žurnalistų beletristiniais išvedžiojimais. Kedžių ir Venckų šeimos pastangos siekti teisingumo, apginti mirusių ir gyvųjų šeimos narių garbę ir teises atsimuša į sisteminę neteisingumo, abejingumo ir, drįstu sakyti, nusikalstamo solidarumo sieną.
Dar daugiau – SISTEMA atakuoja tariamai kaltus, o iš tiesų jai neįtinkančius žmones – Klonio gatvės budėtojus, senelius Kedžius ir, be abejo, Neringą Venckienę.
Ekskomjaunuoliškoje žiniasklaidoje įsikūrę beletristai kuria pasakas apie jos nelaimingą meilę teisėjui, apie nuostabią Garliavos mergaitės mamą, kurią nuskriaudė visagalė N.Venckienė, apie galingą, nužudymus organizuojančią moterį, apie menkų kaltinimų išsigandusią politikę. Dalis žmonių, net kai kurie Seimo nariai patikėjo šia beletristine fantastika. Sakau fantastika, nes fantazijos ten daug, o įrodymų praktiškai nerasta. Ir neieškoma. Tų Seimo narių ir dalies žmonių patiklumas neturėtų stebinti. Visada galiojo taisyklė: „Meluok, meluok akiplėšiškai ir bent dalis žmonių skleidžiamą melą priims kaip tiesą“. Tačiau visuomenės daugumai tai turėtų kelti nerimą. Nerimą dėl istorijos pasikartojimo ir valstybės moralinių ir teisinių pamatų griovimo. Juk, pirma, ir fašistai su bolševikais (beje, ir inkvizicija) pirmiausia iš savo oponentų atimdavo gerą vardą, juos suniekindavo, paversdavo tautos ir liaudies priešais ir tik po to naikindavo teisiškai, politiškai, ekonomiškai ar net fiziškai. Antra, jie tokiais savo veiksmais sujaukdavo valstybės gyvenimą, dėl ko šalys ir net ištisi kontinentai patirdavo didžiulę žalą ne tik materialine, bet ir žmogiška, teisingumo prasme.
Deja, dalis visuomenės nesuvokia grėsmių, kurias sukelia neteisybė kaip viešasis blogis. Paniekos violetiniams, runkeliams, šunaujai sklaida mūsų visuomenėje per ilgai ir per daug toleruojama, todėl tos paniekos mastai, šiurkštaus susidorojimo su „netikėliais“ toleravimas yra tapęs nors ir fiziškai nematoma, tačiau didele grėsme nacionaliniam saugumui, grėsme mūsų valstybės pastato tvirtumui, atsparumui galimų sukrėtimų atžvilgiu.
Artėja apkaltos N.Venckienei procedūra. Ši procedūra – tai dar vienas veiksmas susidorojimo su ja ir jos tėvais, su artima aplinka veiksmų grandinėje. Tik aklas gali nematyti, kad jos brolio žūtis ir jo vardo juodinimas, jos teisinės neliečiamybės atėmimas, gausybės bylų prieš jai artimus žmones nėra teisingumo paieškos. Regintis pasakys- tai susidorojimas.
Kas jo siekia – pedofilijos klanas ar galingi politikai – objektyviai ir galutinai atsakys istorija. Tačiau tai, kad „Drąsos kelio“ lyderės teisinė neliečiamybė buvo atimta, mano nuomone, falsifikuotų prokurorų kaltinimų pagrindu, man, kaip specialios komisijos nariui, aišku jau dabar. Mąsliam žmogui turėtų būti akivaizdu, kad konservatoriams, socialdemokratams ir liberalams nutarus, jog iš N.Venckienės atėmus teisinę neliečiamybę ją reikia dar ir suimti, nors po to demagogiškai sakoma, kad kaltinimai jai nėra sunkūs, jai kito kelio, kaip pasitraukti iš Tėvynės, palikti brangius, artimus žmones, neliko. Ji, šių eilučių autorius taip pat, suprato, kad Lietuvoje teisingumo ji tikėtis negali, kad naujoji nomenklatūra ją sunaikins – politiškai, profesiškai, šeimyniškai ir gal net fiziškai. Dar kartą paskaičiuokit žūčių kiekį pedofilijos byloje: J.Furmanavičius, V.Naruševičienė, D.Kedys, A.Ūsas ir kiti.
Taip, išvykusi iš Lietuvos N.Venckienė negalėjo visavertiškai atlikti savo, kaip Seimo narės pareigų. Tačiau, pirma, ją sistema privertė pasitraukti. Vadinasi, nomenklatūra, bet ne jos intrigų auka, turi atsakyti už savo veiksmus. Antra, ji, neimdama Seimo nario algos, teikė įstatymų projektus. Daugiau nei kai kurie sėdintys Seime. Jeigu N.Venckienė nelankytų posėdžių be pateisinamos priežasties – tokios mūsų Konstitucinis Teismas žvelgė žvelgė, bet neįžvelgė – tuomet ir aš balsuočiau už apkaltą. Ypač, jei poroje su N.Venckiene joje dalyvautų ir tarptautinių oro uostų siaubas ir blaivybės puoselėtojas Egidijus Vareikis veik pusmetį nesirodęs Seime. Tačiau taip nėra. Pirmiausia, E.Vareikiui apkaltos nomenklatūra pradėti nesiruošia, nes jis savas, sisteminis – visada patikimai balsuoja. Antra, N.Venckienės atveju akivaizdu, kad sistema su ja ir jos aplinka nori susidoroti. Politinio ir teisinio susidorojimo su politike ir buvusia teisėja požymiai yra akivaizdūs, nors ir užtušuoti taikant juodąsias technologijas.
Likus dienai kitai iki apkaltos procedūros pabaigos plika akimi matyti, kad vykdant šią procedūrą paminamas teisės viršenybės principas. TEISINGA TEISĖ yra aukščiau ne tik už N.Venckienę, bet ir už sveiko proto dešiniojo E.Masiulio, ir pagal pastarąjį mažiau sveiko dešiniojo A.Kubiliaus, ir taip vadinamų kairiųjų bei kitų politinius norus. Aukščiau ji yra ir už D.Žalimo, ir kitų Konstitucinio Teismo teisėjų norus. Tačiau jie mano kitaip – visi jų sprendimai automatiškai yra absoliutaus teisingumo įsikūnijimas. Ne tik man, bet ir nemažai daliai visuomenės atrodo kitaip - pas mus per dažnai teisė virsta neteisybe ir viešuoju blogiu.
Pabaigai visuomenei, o taip pat Seimo nariams, kurie žada dalyvauti, mano manymu - neteisėtame, balsavime dėl N.Venckienės apkaltos, noriu užduoti kelis klausimus:
1. Ar teisėjos atžvilgiu tikrai galioja nekaltumo prezumpcijos principas? O gal atvirkščiai – ji iš anksto, a priori visada yra kalta? 2. Ar Jūs iš tikrųjų manote, kad rimtų priežasčių jai trauktis iš Tėvynės nebuvo? 3. Ar jai buvo užtikrinta teisė į gynybą Konstituciniame Teisme? 4. Ar nebus laužomas LR Seimo statutas, kuriame numatyta, kad asmeniui, kuriam taikoma apkalta, raštu ir pasirašytinai pranešama apie apkaltos vykdymą Seime (žr. 240 str.)?
P.S. Jau parašius šio rašinio rankraštį į viešumą buvo išmestas dar vienas absurdiškas prokurorų kaltinimas N.Venckienei. Prokurorai, remdamiesi prieš keletą metų L.Stankūnaitės pasakyta – visiems siūlau ją perskaityti – fraze, dabar jau pačią Garliavos mergaitę globojusią teisėją apkaltino pedofilija. Kaip sakytų mano žemiečiai molėtiškiai - „Pabaiga svieto“. Kita vertus, suprantamas šio politinio – teisingumu čia net nekvepia – prokurorų žingsnio „pamušalas“: likus kelioms dienoms iki apkaltos visuomenėje ir Seime reikia sustiprinti įspūdį, kad N.Venckienė yra nusikaltėlė. Baisi nusikaltėlė.
