Šiaulių policijos pareigūnas, kriminalistas, savo darbe patyręs, ką reiškia būti išduotam kolegos ir šantažuojamam banditų, pajutęs į galvą nusikaltėlių paleisto kirvio švilpesį ir į krūtinę atremto ginklo pavojų.
Juodą ir baltą gyvenimą 37 metus stebėjęs Šiaulių apskrities policijos viršininko pavaduotojass, buvęs Kriminalinės policijos vadovas Aldividas TRUČINSKAS prieš mėnesį užvėrė darbovietės duris.
Linija nubrėžta, ir taškas
— Jūsų išėjimas netikėtas. Pareigūnų, galinčių perduoti tokią patirtį, policijoje nedaug. Kodėl apsisprendėte?
— Pastaruoju metu tapau per jautrus viskam, kas vyksta aplinkui. Supratau, jog privalau išeiti — pasijutau pritrūkęs laiko sau, savo pomėgiams, draugams, gamtai.
Gamta mane veikia stipriai. Esu medžiotojas, bet labai humaniškas. Draugai sako, kad manęs į medžioklę geriau neimti, nes žvėris išbaidau ir neleidžiu nušauti.
— Kokią palikote komandą? Ar Šiaulių žmonės gali jaustis saugūs?
— Manau, kad taip. Kai 2006-ųjų gegužę perdaviau Kriminalinės policijos vairą, kolegoms kriminalistams pasakiau: aš galiu tik žiūrėti, kaip jūs dirbate, man nebereikia koreguoti. Jūs profesionalai.
Manau, palikau gerą komandą.
— Į policiją atėjote būdamas 22-ejų ir dirbote 37 metus, iš jų 26-erius Kriminalinėje policijoje. Tai — gyvenimo svajonė?
— Nei svajonė, nei ką. Kalčiausias mano noras mesti iššūkį sistemai. Mano seneliai buvo turtingi, turėjo nemažai žemės. Sovietiniais laikais jiems teko vengti ištrėmimo, todėl slapstėsi. Atsimenu, mokiausiu antroje klasėje, o mano seneliai dar pasų neturėjo, nes bijojo KGB persekiojimo ir tremties.
Sistema palietė ir mano tėvą. Jis turėjo aukštąjį išsilavinimą, todėl buvo paskirtas tarybinio ūkio vadovu. Kai sovietinio rėžimo atstovai pasidomėjo tėvo šeimos kilme, jis buvo atleistas iš pareigų, anuliuotas jo aukštasis išsilavinimas, nes jis buvo įgytas vokiečių laikais.
Dėl tos pačios šeimos istorijos mums teko dažnai keisti gyvenamąją vietą, tarybinis saugumas ir toliau stebėjo ir domėjosi. Todėl mane, vaiką, kankino mintis, kodėl aš turiu slėpti, kad mano tėvų tėvai buvo turtingi ir kilmingi.
Juoda ir balta
— Esate tas komisaras, kuris iš arčiausiai matė Šiaulių nusikalstamų grupuočių išpuolius. Jūs, galima sakyti, kūrėte Nepriklausomos Lietuvos kriminalinių tyrimų praktiką. Kas buvo sunkiausia?
— Dešimtmetis po Nepriklausomybės paskelbimo buvo sunkiausias, nes prasidėjo nespecifiniai nusikaltimai. Išsikerojo reketas, sprogdinimai, žmonių grobimas. Mes, pirmieji Nepriklausomos Lietuvos kriminalistai, neturėjome patirties juos aiškinantis. Trūko priemonių tyrimams, žinių, įstatymų bazė irgi buvo neparuošta. Buvome savamoksliai.
Atlėgo apie 2000-uosius. Vieni banditai po užsienius išsivažinėjo, kiti tarpusavyje išsižudė.
— Tais metais nusikaltėliai aktyviai dalijosi įtakos zonas visoje Lietuvoje, ne išimtis ir Šiauliai. „Princai“ buvo vieninteliai?
— Ne viena grupuotė veikė Šiauliuose. „Princai“ buvo aktyviausi, o šalia reiškėsi kiti. Visi kažką dalijosi, kovojo, skilo į mažesnes grupes. “Princai“ iš pradžių turėjo pagalbininkų, padėjėjų, kuriems paskui sunkiai sekėsi sutarti su lyderiais, jie skilo, įkurdami priešingas stovyklas.
Aldividas Tručinskas sako policijoje palikęs profesionalią komandą. (nuotr. Balsas.lt)
„Princai“ rinkdavosi kavinėje “Inga“ Trakų gatvėje. Paskui jie pakeitė lokalizacijos vietą — prie Šiaulių viešbučio.
Atsimenu, kai 1997 metų balandžio 3-ąją bandyta susprogdinti Šiaulių miesto vyriausiąjį policijos komisariatą, patys „princai“ kitą dieną atvyko pas mane, nereikėjo jų ieškoti. Jie buvo išsigandę, susirūpinę.
Paskui paaiškėjo, kad ne „Princų“ grupuotė prikišo pirštus prie to sprogdinimo, o klaipėdiečio Sigito Gaidjurgio. Tokiu būdu tikėtasi priremti “Princus“, kad jie policijos būtų sekami, tikrinami.
— Būtent per tą policijos komisariato sprogdinimą buvote savo darbo kabinete. Kokia pirma mintis šovė?
— Atsimenu tą sprogdinimą. Po jo paskui sekė dar keturi, tačiau stipriausias buvo tas. Kabinete kaip tik kalbėjausi su budinčiu pareigūnu. Staiga didžiulis garsas. Pamačiau vaizdą kaip animaciniame filme, kai sniego karalienė įeina per langą sukeldama sniego (stiklo šukių) gūsį. Visi baldai kyla į viršų ir netvarkingai krenta žemyn. Garsas spengia ausyse. Nuo jo praradau orientaciją, vėjo gūsis prispaudė prie sienos, kolegą nubloškė ant sofos.
Pirma mintis, kad sprogo dujos. Puoliau prie lango, jo atidaryti nebereikėjo, nes nebebuvo. Surėkiau budinčiam, kad kviestų valytoją sutvarkyti kabinetą. Staiga atšoko: mus sprogdino!
— 1998-ųjų balandžio 15-oji. Susprogdinta Mokesčių inspekcija. Tai bene didžiausias banditų Šiauliuose įvykdytas teroristinis aktas. Kaip sekėsi narplioti jį?
— Jis ir skaudžiausias. Keliolika žmonių buvo sužalota, viena moteris žuvo. Banditų siautėjimas pasiekė apogėjų. Po to įvykio į Šiaulius buvo atsiųstas vidaus pulko dalinys, kurio pareigūnai patruliuodavo kartu su mūsų policininkais.
Atvyko ekspertų komisija iš užsienio. Įvertinę situaciją jie pažymėjo, kad Šiaulių tyrėjai, ieškodami nusikaltimo vykdytojų ir užsakovų, eina teisinga linkme. Patarė mums nesiblaškyti, analizuoti situaciją, rinkti įkalčius. Būtent Šiaulių pareigūnams ir pavyko pagriebti Artūrą Kibildį.
Tačiau aš iki šiol manau, kad ne A. Kibildis buvo šio sprogdinimo užsakovas. Jis greičiau buvo tik organizatorius. Užsakovas greičiausiai buvo kažkas kitas. Manau, kad tai turėjo būti aukštesnių struktūrų atstovai, kažkas buvo suinteresuotas padaryti spaudimą valstybei. Ne visi norėjo mokėti mokesčius, slėpė pajamas, ne po milijoną, po keliolika milijonų.
A. Kibildis pats panoro duoti parodymus. Jis papasakojo ir apie Maskvoje įvykdytus sprogdinimus. Daugelyje nusikaltimų taškus sudėjo jo išpažintis. (42-ejų A. Kibildis laisvės atėmimo vietų ligoninėje mirė 2005 metų kovo 29 dieną nuo vėžio).
— Kaip sekėsi kovoti su reketu?
— Tai nusikaltimas gimęs pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Nebuvo nei galimybės įrašyti, nei nufilmuoti reikalaujamų pinigų perdavimo faktą. Prisimenu, pagal scenarijų sugalvojom pirmos reketavimu įtariamos grupuotės išaiškinimo tyrimą.
Šiaulių bulvare tam reikalui sutelkėme daug žmonių, kad stebėtų visą pinigų perdavimo veiksmą. Suvažiavo daug mašinų, vieni su mergaitėmis vaikštinėjo, kiti atseit gėrė. O iš tiesų visi išpūtę akis laukė ženklo, kada tas reketuojamasis perduos pinigus. O jis ėmė ir išsigando — atidavė pinigus ir liko stovėti pastėręs. Paskui mūsų pastangomis įtariamąjį, pravarde Terminatorius, pavyko sučiupti su įkalčiu. Tai pirmoji išaiškinta reketo byla, kuri pasiekė teismą.
Vėliau reketas tapo dažnu reiškiniu. Tačiau atsirado operatyvinė technika, įrašai, patirtis. Tobulėjom.
Į knygą visko nesudėtum
— Jums ne kartą teko bendrauti su Šiauliuose veikusių grupuočių lyderiais. Ar nebandė nupirkti?
— Bandyta. Man buvo siūlomos mašinos. Bet aš žinojau: niekas be nieko neatsiranda — jei jau nupirks mašiną, tai ir suriš. Juokaudavau, kad aš tik nuo milijono pradedu kalbėt. Ir niekas man to milijono nesiūlė.
Mano taktika buvo, kad reikia bendrauti — turėjau pažinti priešą, sužinoti jo mintis. Piktuoju su nusikaltėliais niekada nekalbėjau, tačiau ir prašyti nieko neprašiau — žinojau, jei prašysiu, ir jie pareikš prašymus. Mūsų santykiai, galima sakyti, buvo dalykiniai. Arba— arba.
O atsirado kolegų, kurie parsidavė. Bet tai jau kita tema.
— Ar reketas ir nusikalstamos grupuotės šiandien egzistuoja?
— Manau, kad taip. Jei policija apie tai nežino, tikrai nereiškia, kad to nėra. Tačiau dabar likę tik aukšto pilotažo meistrai. Ir nukentėjusieji dabar daug atsargesni tapo. Dėl ramybės žmonės tyli.
— Šitiek patirta! Į vieną knygą nesudėtum! Lieka atsiminimai, pagaliau komisaro uniforma. Ar ją dar teks apsivilkti, nors per šventes?
— Liko užrašai, gal dvylika knygų, į kurias rašydavau pamąstymus, darbus. Uniforma irgi liko. Vilkėti ją, nebeesant tarnyboje, reikalingas specialus leidimas. Manau, kad prašymą vis dėlto parašysiu. Vilkėsiu ar nevilkėsiu, bus prisiminimas. Gal anūkams kada nors papasakosiu.
— Esate apdovanotas vienu aukščiausiu policijos apdovanojimų — Angelo Sargo žvaigžde. Jums tai svarbu?
— Be abejo. Man labai svarbu, bet ir labai nepatogu prieš kitus. Gal kiek ir per anksti... Bet žiūriu, ne kažin kiek ir to laiko man liko — kitąmet 60— metis.
Edita KARKLELIENĖ
