Kremliaus komunistai didžiavosi, jog atseit Sovietų Sąjungoje visiems laikams panaikinta privati nuosavybė ir žmogaus išnaudojimas. Tačiau apsukriausieji tokia situacija puikiai pasinaudojo tam, kad, tyliai išnaudodami kitus, smarkiai praturtėtų.
Verslo pamokos namie
Nežinia, ar šiaulietis Romualdas Šiukšta buvo pirmasis ir turtingiausias sovietinių Šiaulių milijonierius, tačiau tikrai buvo pats garsiausias miesto didžturtis, o apie jį iki šiol sklinda legendos. Šis pasakojimas – apie tai, kokie aitvarai sargu dirbusiam apsukruoliui sunešė milijonus rublių, ir kaip godumas pražudė
Tiesą sakant, R. Šiukšta neišrado ir nesukūrė jokio stebuklingo recepto uždirbti pinigams, o tik perėmė motinos pradėtą verslą. Gyvenusieji sovietinės Lietuvos laikais puikiai pamena, kaip tuomet parduotuvėse trūko gražesnių drabužių, dailesnės avalynės. Todėl paklausios prekės nepasiekdavo parduotuvių lentynų, o iškeliaudavo į turgavietes. Ten apsukruoliai jas iš po skverno pardavinėdavo gerokai didesne – rinkos – kaina. Sovietų valdžia tokį verslą niekino, vadino spekuliacija ir griežtai draudė, todėl neblogai uždirbantiems spekuliantams tekdavo labai saugotis milicijos.
Matydamas, kad motina iš turgaus parsineša gražaus pinigo, Romualdas, baigęs vos 5 klases, metė mokyklą ir pradėjo talkinti motinai.
Mažamokslis, bet toli gražu ne kvailas R. Šiukšta greitai suvokė, kad vienas pats spekuliuodamas turguje didelės apyvartos nepadarysi, o anksčiau ar vėliau būsi sulaikytas ir gausi teistumą. Blogiausia, jog buvo sunku gauti paklausių prekių, o ir už tas pačias didžiąją pelno dalį pasiimdavo prekybos bazių vadovai.
Sumanus organizatorius
Septintajame dešimtmetyje R. Šiukštai šovė mintis organizuoti megztinių gamybą. Buitinės mezgimo mašinos jau buvo parduodamos, norinčiųjų prisidurti prie sovietmečiu ne itin didelės algos netrūko, sunkiausia buvo apsirūpinti žaliava – siūlais, kurių parduotuvėse labai stigo. Bet juk visi „tarybiniai žmonės“ žinojo – ko nėra pirkti, galima pavogti.
Vien iš vietinio „Verpsto“ fabriko pavagiamų siūlų neužteko, todėl R. Šiukšta užmezgė ryšius su siūlų vagimis tiek kitur Lietuvoje, tiek kitose sovietinėse respublikose – Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Fabrikuose vogtus siūlus jis urmu supirkdavo ir išvežiodavo mezgimo mašinas įsigijusiems šiauliečiams. Po savaitės ar mėnesio pogrindžio verslininkas surinkdavo numegztus megztinius, sumokėdavo už produkciją, o šią perparduodavo urmu – daugiausia čigonų baronams. Mat pastarieji sovietmečiu valdydavo būrius neturtingų vietinių čigonų, kurie megztinius ar kitas deficitines prekes, atsargiai dairydamiesi, realizuodavo turguose ir net gatvėse.
Sovietmečiu visi privalėjo dirbti, tačiau R. Šiukšta tokiam užsiėmimui už jam juokingą algą neturėjo nei noro, nei laiko. O kad nesikabinėtų milicija, R. Šiukšta nusipirko pažymą, jog esąs gana neįgalus – antrosios grupės invalidas. Po to jis kažkokioje įmonėje fiktyviai įsidarbino sargu. Iš tikro už verslininką triūsė kitas žmogus, kuris ir pasiimdavo algą.
Kitas verslas – mašinos
R. Šiukštos verslas plėtėsi, netrukus jam produkciją mezgė ne viena dešimtis šiauliečių.
Kai R. Šiukšta įsuko savo verslą ir praturtėjo, atsirado daug laisvo laiko – juk jis mažmenine prekyba nesivertė, nesismulkino ir turgavietėse pats neprekiavo. Taigi laisvalaikiu R. Šiukšta ėmė vystyti kitą biznį – prekybą nuosavomis mašinomis.
Sovietmečiu trūko beveik visko – ne tik gražių drabužių, bet ir lengvųjų automobilių. Vyriausybė dirbtinai palaikė žemesnę pastarųjų kainą, todėl nuosavą automobilį buvo galima nusipirkti tik gavus darbovietėje paskyrą arba turguje – už dvigubai didesnę rinkos kainą.
Išsiaiškinęs, kad mūsų Pabaltijo respublikose rinkos kaina didesnė nei Rusijoje, R. Šiukšta pradėjo mašinas pirkti Rusijoje, dažniausiai Gorkyje (dabar – Žemutinis Naugardas), kur „Volgos“ buvo gaminamos, bet nebuvo tokios paklausios kaip Užkaukazėje ar Pabaltijyje, nes vietiniai rusai nebuvo pernelyg apsukrūs ir turtingi. Todėl parvairavęs nupirktas mašinas į gimtinę, R. Šiukšta jas pardavęs gerai uždirbdavo.
Arčiau milicijos – saugiau
Kad apsidraustų, R. Šiukšta ieškojo ryšių ne tik su siūlų tiekėjais ir produkcijos pirkėjais, bet ir savo miesto milicijoje. Tuo tikslu jis įstojo į Visuomeninių eismo inspektorių draugiją. Gavę po raištį ant rankovės, tie visuomeniniai inspektoriai kartu su milicininkais vykdavo į reidus, padėdavo stabdyti ir tikrinti vairuotojus.
Reiduose R. Šiukšta būdavo laukiamas svečias, nes visada atsiveždavo portfelį vaišių. Bendraudamas su autoinspektoriais, R. Šiukšta susipažino ir su keliais Šiaulių milicijos vadovais – sako, kad vienam ar dviem jų pigesne kaina parūpinęs po „Volgą“.
Šnekama, jog pažinčių milicijoje dėka R. Šiukšta „susiveikęs“ pluoštelį vairuotojo pažymėjimų blankų – tereikėjo prisiklijuoti nuotrauką ir įsirašyti pavardę. R. Šiukšta iš to irgi neblogai pasipelnė, o po Šiaulius pradėjo važinėti jo mezgėjai, spekuliantai, tarp kurių pasitaikė net pusaklių, epileptikų arba mažaraščių čigonų, nepažįstančių nė vieno kelio ženklo. Buvo net toks, kuris nesugebėjo į pažymėjimą be klaidų įsirašyti savo pavardę.
Legendiniai turtai
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje išaušo R. Šiukštos imperijos aukso amžius. Gandas apie pogrindinį milijonierių ėmė sklisti po miestą, o R. Šiukštai tai labai glostė savimeilę. Užuot maskavęsis, kaip kiti to meto turčiai, jis mėgo puikuotis prabanga, naiviai manydamas, kad milicijoje užmegzti ryšiai padės jam išsisukti iš bet kokios situacijos.
Netoli Šiaulių respublikinės ligoninės pasistatęs tiems laikams prabangų nuosavą namą, R. Šiukšta pasikabino geltonus karnizus. Kaipmat mieste pasklido kalbos, kad jo karnizai esą iš gryno aukso. Taip pat šnekėta, kad R. Šiukšta esąs prisipirkęs tapybos šedevrų. Galiausiai sužinota, kad jis į namus parsibogino ir svetainę papuošė poros metrų ilgio auksiniu drakonu.
„Kol mes konservuojame sode užsiaugintas daržoves, R. Šiukštos žmona Zita į stiklainius kemša pinigus, dolerius ir auksą! – šnibždėjosi šiauliečiai. – Tokių stiklainių pilnas jų sandėliukas, o kiek dar užkasta darže..!“
Pinigai – į unitazą!
Girdėdamas tokius gandus, R. Šiukšta tik juokėsi, o retkarčiais pats tyčia pakurstydavo aistras ir apkalbas. Naujiems gandams peno davė ir augantis milijonieriaus sūnus Aidas. Šis, aptikęs tėvo slaptavietes, pradėjo pinigus vogti pluoštais.
Aidui, kaip ir tėvui, patiko aplinkiniams daryti įspūdį, todėl vaikinas nesismulkino. Štai kartą gimtadienio proga savo bičiuliui jis padovanojo naują motociklą „Jawa“ už 1000 rublių – o juk tuo metu inžinieriaus mėnesio alga siekdavo vos 150 rublių...
Savo draugams Aidas kartą pasakojo, kaip kartą tėvui būnant namie nušvilpė pluoštą banknotų. Išgirdęs, kad pasigedęs pinigų atbėga aiškintis tėvas, Aidas gudriau nesugalvojo, kaip užsidaryti tualete, banknotus sumesti į unitazą ir nuleisti vandenį.
Drama Šatrijos gatvėje
Sau daug leisti galėjo ir pogrindžio milijonieriaus žmona Zita. Kartą ji sužinojo, kad jos sutuoktinis geria ir paleistuvauja su prekybininkėmis užsidaręs vienoje parduotuvėje Šiaulių centre. Nuskubėjusi ir pamačiusi kieme vyro mašiną, Z. Šiukštienė ją padegė.
Įsiutęs R. Šiukšta, pasinaudodamas savo ryšiais bei pinigais, pasirūpino, kad žmona tą pačią dieną būtų uždaryta į psichiatrijos ligoninę. Tačiau žmona žinojo, kur R. Šiukšta slepia savo pinigus, todėl, atsilyginusi „kam reikia“, po kelių dienų buvo išrašyta į namus. Tądien prabangiajame name Šatrijos gatvėje įvyko įdomus susitikimas. Grįždama Z. Šiukštienė pamatė savo sutuoktinį parvažiuojantį su... ką tik nusipirkta nauja „Volga“.
Nežinia, ar R. Šiukšta buvo pirmasis Šiauliuose įsigijęs vaizdo magnetofoną, bet buvo pirmasis, kuris net ir iš jo turėdavo pajamų. R. Šiukšta už gana nemažą kainą – 10 rublių – leisdavo pas jį atėjusiems pažįstamiems su draugais pasižiūrėti užsienietiškų kino filmų, iš kurių populiariausi buvo pornografiniai: „Bėk, mergaite, nusirenk“ bei „Gilioji gerklė“.
Kitą šeštadienį skaitykite: Pogrindžio milijonierių pražudė godumas
S. Stasaitis
