Aktyvus mokytojas sako, kad gyvenime niekas nenutinka atsitiktinai.
Su M. Janulevičiumi kalbėjomės ne tik apie šį įvykį, bet ir apie mokyklą nuolatinės kaitos epochoje, mokytojo darbą ir kitus dalykus.
Kviečiame skaityti!
Kada susižavėjote mokytojo darbu? Kaip sekėsi pradėjus dirbti mokytoju?
Kai kas nors pasakoja, kad jau vaikystėje svajojo dirbti mokykloje, nelabai tikiu – žmonės mėgsta surasti „pasiteisinimų“, kodėl pasirinko tokį kelią, ir kartu įtikinti save, kad to jie visada ir norėjo.
Apsispręsti dėl mokytojavimo man padėjo pedagoginė praktika vienoje Fabijoniškių mokykloje.
Man labai patiko, tad nutariau pabandyti. Pradžia nebuvo lengva, nes universitete išmoksti daug teorinių dalykų, bet iki galo taip ir lieka neaišku, kaip dirbti su gyvais žmonėmis.
Mokytoju tampi tik dirbdamas mokykloje, turi atrasti savo unikalų darbo stilių. Kitos išeities tiesiog nėra.
Koks jūsų santykis su mokiniais? Ar pritariate minčiai, kad geras mokytojas yra mokinio draugas? Koks, jūsų požiūriu, yra geras mokytojas?
Mokausi kartu su jais.
Būtų kvaila nesinaudoti mokinių patirtimi – būtent iš jų išmokau montuoti filmus, atsisiųsti muzikos ar redaguoti nuotraukas. „Draugo“ sąvoka pernelyg daugiareikšmė ir gali būti klaidingai suprasta, aš vartočiau „kolegų“ apibrėžimą. Mokytojas vadovauja, bet keliauti mokslo keliu jis turi kartu su mokiniais, o ne atskiroje kupė. Geras mokytojas neapsimetinėja visažiniu, nes neribotos informacijos laikais „visažinius“ mokytojus mokiniai lengvai demaskuoja. Geras mokytojas nesigėdija klausti mokinių, tuomet ir mokiniai nebijo suklysti. Vyresni mokytojai bijo, kad per daug „paprastas“ bendravimas gali sunaikinti pagarbą mokytojui, bet šiuolaikiniam jaunimui jokio įspūdžio nedaro titulai ar pareigybės, jie gerbia konkretų žmogų, o ne primestą autoritetą.
Ir pridursiu dar pusiau juokais – jeigu mokytojas mėgsta frazę „o mano laikais...“, jį reikėtų izoliuoti, kad netraumuotų jaunų žmonių. Tokia frazė reiškia tik du dalykus: arba tu ketini moralizuoti (mokinių tai neveikia), arba pripažįsti, kad esi kitos epochos žmogus (ką tada veiki XXI amžiaus mokykloje?). Nėra „mano laikų“, nes jei tu dar gyvas šiandien, vadinasi, tai ir yra tavo laikai, 2017 metai. Jei pildydamas elektroninį dienyną ir nerasdamas klaviatūroje lietuviško šrifto mokytojas sako, kad jo laikais nebuvo kompiuterių, jam reikia pasitikrinti, ar jis nemiręs.
Papasakokite apie savo veiklą su mokiniais po pamokų. Esate minėjęs, jog su savo mokiniais kuriate meninius, dokumentinius filmus. Kodėl ir kaip pradėjote užsiimti šia užklasine veikla? Ar mokiniai noriai įsitraukė?
Kino galimybės mokyklose iki šiol neišnaudojamos, nors tai puikus ugdymo metodas, kuris dar ir sukuria produktą, padeda palikti savo pėdsaką pasaulyje. Galų gale lieka prisiminimas, nes visus filmus keliu į „YouTube“. Pradėjome nuo mėgėjiškų klipų apie klasės gyvenimą, o pernai su auklėtiniais kūrėme pirmą meninį filmą „Nuomininkas“. Filmui reikėjo įvairių rekvizitų, taigi įsitraukė ir mokinių tėvai.
Atrodo, kad užsiimi lyg ir beprasme veikla, bet nejučia „įklimpsta“ visa klasės bendruomenė, per bendrus nuotykius gimsta artimas ryšys – tai nuostabu. Kūrėme Henriko Radausko eilėraščio „Senmergė“ klipą, šiemet sukūrėme dokumentinį filmą apie Holokaustą „The Forgotten“ („Užmiršti“). Kurdami patyrėme tokią istorijos ir pilietiškumo pamoką, kokios niekada neužmiršime. Pamatę filmą su mumis susisiekė ir dėkojo žmonės iš Izraelio, JAV.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje mirgėjo istorija apie jūsų atleidimą iš mokytojo pareigų. Susidūrėte su vadovavimo mokyklai problema, tapote savotišku kovos su vadovybės savivale simboliu. Kaip manote, kokių kompetencijų būtina turėti, kad galėtum tinkamai vadovauti mokyklai?
Ko gero, pats vadovavimo principas turėtų būti panašus į tą, kurį aptariau kalbėdamas apie mokytoją ir mokinius – kolegiški ir pagarbūs santykiai, kelionė ta pačia kryptimi, gebėjimas uždegti darbuotojus bendra idėja. Geras direktorius pažįsta savo mokytojus, žino jų stipriąsias puses ir jas panaudoja mokyklos tikslams pasiekti. Kurdamas filmą su mokiniais visada atsižvelgiu į tai, kuris ką geriau sugeba. Tik pažindamas mokinius ir skirdamas jiems tinkamiausias užduotis padarysi kažką panašaus į tikrą kiną.
Taip ir direktorius turėtų nukreipti savo darbuotojus į veiklas, kurioms jie labiausiai tinka. Kartais pakanka tiesiog nesuvaržyti žmonių biurokratinėmis kliūtimis, pasitikėti, ir jie padaro stebuklus. Kūrybiškumas šiuolaikiniame pasaulyje yra vienas svarbiausių žmogui reikalingų bruožų, bet mokinių kūrybiškumą gali ugdyti tik mokytojai, kurie patys yra kūrybiški, ir tik tuomet, kai mokykloje tvyro geras emocinis klimatas. O jo garantas turėtų būti direktorius.
Nekompetentingo vadovavimo švietimo įstaigoms problemą pastaruoju metu iškėlė ne viena mokykla. Statistika rodo, kad iš 1 708 švietimo įstaigų vadovų net 500 tas pačias pareigas eina 30 ir daugiau metų, daugiau nei 1 000 – ilgiau nei 15 metų. Neseniai Lietuvos prezidentė paskelbė teikianti Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis siekiama, kad mokymo įstaigų vadovai kasmet būtų vertinami, negalėtų vadovauti ilgiau nei dvi kadencijas, vadovų rinkimai būtų depolitizuoti, o mokyklų savivaldos – sustiprintos. Kaip manote, ar šie dalykai sustiprintų mokyklas, kaip švietimo institucijas, ir pagerintų jose atmosferą?
Nežinau, ar naujoji sistema bus tobula, bet kad vadovo kėdė suteikiama „iki gyvos galvos“ yra absurdiška. Pagal šią statistiką beveik kas trečias švietimo įstaigos vadovas dirba dar nuo sovietmečio. Nuo tada pasikeitė valstybės statusas, vertybinė orientacija, valdymo sistema, prasidėjo interneto era, o vadovauja tie patys žmonės. Tai skandalinga. Nesakau, kad visi ilgamečiai direktoriai prastai dirba, nes nežinau. Bet labai dažnai net geriausias žmogus „sugenda“, suvokęs, kad įgaliojimai jam suteikti amžinai. Ne šiaip sau demokratinėse visuomenėse periodiškai perrenkami prezidentai ir parlamentai. Net švelniausio būdo prezidentas virsta diktatoriumi, jeigu jo vadovavimo laikas neribojamas.
O žinojimas, kad turi reikalą su amžinu vadovu, pavaldiniams neretai kelia norą įsiteikti. Nuolat girdėdamas pagyras apie save, vadovas patiki savo neklystamumu, ir nuo tos akimirkos prasideda institucijos smukimas. Mano supratimu, panašios Švietimo įstatymo pataisos turėjo būti priimtos jau prieš dvidešimt metų.
Turbūt ne už kiekvieną mokytoją mokiniai šitaip kovotų. Ar visada buvote kovotojas už teisybę? Ar pats būdamas pilietiškas siekėte ugdyti ir mokinių pilietiškumą?
Aš niekada nebuvau kovotojas už jokias teisybes, tiesiog neleidžiu, kad kas nors liptų ant galvos. Mūsų šalis niekada negyveno tokio laisvės ir demokratijos laikotarpio. Mes dažnai nesuvokiame, kokia tai didelė likimo dovana, daugybė žmonių laisve visiškai nesinaudoja. Bet tikrai laisvas žmogus yra tik tas, kuris mąsto ir daro pats, padeda kitam, bet saugo ir savo interesus – nekenkia kitam, bet ir nesileidžia skriaudžiamas. Žmogus, reaguojantis, kai kažkas vyksta jo bendruomenėje, – tai ir yra kasdienis pilietiškumas. Tokias nuostatas ugdžiau ir savo mokiniams.
Kaip vertinate šiuolaikinę mokyklą: ugdymo sistemą, mokinius, mokytojus?
Gyvename nuolatinės kaitos epochoje, ir tiek ugdymo sistema, tiek dalis mokytojų nesuspėja reaguoti į nuolatinius pokyčius. Kurioziška, kai mokiniai pralenkia mokytojus informacijos paieškos, technologijų srityse, ir gauna aukštus įvertinimus už „pavogtus“ darbus. Šiandien lietuvių kalbos mokytojas, jeigu neturi šalia kompiuterio, negali taisyti rašinio – mokiniai mėgsta plagijuoti, ir tu privalai juos sugauti, kad jie suvoktų, jog mokyklos žaidime esi lygiavertis žaidėjas, kurio maustyti neverta.
Be to, jei nenori prarasti autoriteto, turi sekti jaunimo literatūros tendencijas, nes vien išmanydamas Donelaitį įspūdžio niekam nepadarysi. Šiuolaikiniai mokytojai nebijo ir socialinių tinklų, ir tai puiku, nes jie atveria naujų galimybių bendraujant su kolegomis, mokiniais, tėvais. Atėjo laikai, kai žmogus, apie kurio veiklą ir jį patį neįmanoma rasti jokios informacijos internete, atrodo keistai, jei ne įtartinai.
Baigėte LEU. Kaip sekėsi studijuoti? Ką geriausiai prisimenate iš studijų metų?
Šia tema reikėtų rašyti romaną, nes studijų metai buvo be galo įdomūs. Dėstytojų lygis, bent jau Lituanistikos fakultete, buvo tikrai aukštas. Man labiau patiko ne kalba, o literatūra, todėl po metų pertraukos baigiau ir magistro studijas. Fakultete buvome vos keli vaikinai, tai turėjo tam tikrų trūkumų, kartais – privalumų. Keistas stereotipas, kad lituanistika – moterų specialybė, negerai, kad ir visa pedagogika Lietuvoje laikosi ant moterų pečių.
Kodėl pasirinkote būtent lituanistikos studijas? Kaip pavyksta lietuvių kalba ir literatūra sudominti šiuolaikinius mokinius?
Pasielgiau gana nepraktiškai – rinkausi tai, kas man buvo įdomu. Sudominti mokinius kartais pavyksta, kartais ne. Mokiniai mato, ar mokytojui pačiam įdomu. Reikia intriguoti – kai mokiniai suvokia, kad rašytojas yra arba buvo gyvas žmogus, turintis keisčiausių savybių ir nuodėmių, kad literatūra – tai gyvenimas, mokiniams pasidaro įdomiau. Juk gyvenimas domina visus žmones.
O taisyklinga kalba, išduodanti žmogaus socialinę padėtį, turėtų būti suprantama kaip prestižo dalykas – niekas nenori priklausyti žemiausiam sluoksniui.
Ką patartumėte moksleiviams, planuojantiems tapti mokytojais?
Būti savimi. Galima maustyti suaugusius žmones, vaikų neapgausi. Nereikia apsimesti griežtu diktatoriumi – užaugo laisva karta, kuri nori bendradarbiauti, o ne vykdyti nesuprantamus reikalavimus. Vyresnio amžiaus žmonės mėgsta bambėti, kad trūksta tvarkos. Žodis „tvarka“ šiems žmonėms asocijuojasi su nuolankumu, bet visuomenei nereikia nuolankių žmonių, reikia laisvų.
Tikrai laisvas žmogus yra atsakingas, pilietiškas ir tolerantiškas, nekaltina pasaulio dėl savo nesėkmių ir suvokia, kad pats lemia savo gyvenimą. Jeigu netikite jaunąja karta, mokykloje jums dirbti nereikėtų.
