Vienintelė prigimtinė šviesuomenė – tai blondinės. Galvą gaubiantį spindesį visi kiti šviesuoliai užsidirba sunkiu minties darbu. Jų proto galia atsiskleidžia, kai nutinka kas nors nekasdieniška. Tarkime, kai „Respublika“ atspausdina Vito Tomkaus straipsnį „Lietuviais esame mes gimę“. Nuo 2009 02 02 šį tekstą su visomis iliustracijomis galima rasti „Balsas.lt“ tinklalapyje.
Propaganda yra nemirtinga
Nuomones dėl minėtų publikacijų pareiškė keli gerai žinomi, tikrai nekvaili žmonės. Pasisakė dviejų žurnalistų organizacijų vadovai. Nesirengiu kalbėti apie asmenis – vien apie jų parašytus ir pasirašytus sakinius. Antai buvo išsakyta tokia nuomonė: „V. Tomkus, piktnaudžiaudamas žodžio laisve, užtraukia gėdą visai mūsų žurnalistikai. Esame įsitikinę, kad didžioji dauguma Lietuvos žurnalistų nepritaria jo propaguojamoms idėjoms.“ Ar pastarasis sakinys atitinka geros žurnalistikos standartus? Ar kas nors apklausė visus Lietuvos žurnalistus? Ir ką reiškia užkeikimas „užtraukti gėdą visai Lietuvos žurnalistikai“? Kolektyvinė gėda, kaip ir kolektyvinė atsakomybė, – labai abejotinas reikalas.
Išplatintas kelių autorių teiginys, kad V. Tomkaus straipsnio iliustracija apeliuoja į „tamsiausius žmogaus instinktus“. Mano nuomone, „visuotinė gėda“ ir „tamsiausi instinktai“ yra ne tiek diskusijai tinkančios sąvokos, kiek propagandos klišės. O šios, kaip žinoma, naudojamos kažkam sudrausminti, pagąsdinti.
Pavyzdys – karikatūristai žydai
Tad koks gi paveikslėlis apeliuoja į „tamsiausius žmogaus instinktus“? Karikatūroje, kuri prieš keletą metų Lietuvoje sukėlė skandalą, matome didelį gaublį; jį ramsto ilgą rūbą vilkintis žmogus su peisais ir lipšnus atletas su žydromis glaudėmis. Po ilgo bylinėjimosi už šios karikatūros publikavimą „Respublikai“ buvo skirta bauda. Tačiau teismo nuosprendis juk negali priversti visų vienodai reaguoti į minėtą paveikslėlį. Ir kai kam jis nežadina nei šviesių, nei tamsių instinktų, tiktai sukelia juoką.
Yra manančiųjų, kad karikatūra savo stiliumi primena nacistinės Vokietijos laikraštėlyje „Der Stuermer“ spausdintas žydų karikatūras. Tačiau panašių dalykų pripiešta labai daug. 2006-aisiais per pasaulį vilnijant skandalui dėl piešinių, vaizduojančių pranašą Mohamedą (ramybė jo palaikams), Izraelyje buvo surengtas antisemitinių karikatūrų konkursas. Taip siekta parodyti, jog žydams būdingas platus akiratis, gebėjimas pasišaipyti iš savęs. Renginys tarp žydų sukėlė daug diskusijų. Būta palaikančių ir atsiribojančių. Manau, kad „Respublikoje“ skelbtos karikatūros būtų papuošusios konkursą.
Kas yra kas?
XIX a. atsirado posakis: „Kas yra žydas, sprendžiu aš.“ Taip neva pareiškęs vienas Austrijos-Vengrijos politikas, aršus antisemitas. Vėliau posakio autorystė buvo priskiriama nacių vadeivoms. Tai ne šiaip sau juokelis, bet universalus būdas drausminti ir gąsdinti. Lietuvoje ne viena politinė grupuotė norėtų spręsti kad ir tokį dalyką: „Kas kolaboravo su KGB, sprendžiame mes.“
Tarp Lietuvos šviesuolių yra autoritetingų žmonių, tapusių arbitrais vien todėl, kad su jais mažai ginčijamasi. Arbitrai įsitikinę: „Kas yra antisemitai, sprendžiame mes.“ Tačiau jiems ne visuomet pavyksta išlaikyti įtaigos galią. Dėl V. Tomkaus straipsnio „Lietuviais esame mes gimę“ papilta daug skystų argumentų. Visa, ką viešai sakai, gali būti nukreipta prieš tave. Kai kas su savo šviesiais protais nėrė tiesiai į dilgėlyną.
