Kartu su sunkmečiu šalį užgriuvusi nusikalstamumo banga kyla į viršų. Plėšikų aukomis vis dažniau tampa atokiose sodybose įsikūrę senoliai. Tokius nusikaltimus išaiškinti ypač sunku, nes šių dienų nusikaltėliai gudrūs, darbuojasi nepalikdami pėdsakų. Senukai gyvena nuolat baimindamiesi, nes plėšikų jau neatbaido ir šviesus paros metas.
Sumušti, apiplėšti
Tuoj bus metai, kai Lazdijų rajone gyvenančių Felikso ir Onos Valentų vienkiemyje vidury baltos dienos apsilankė plėšikai. Du kaukėti nusikaltėliai sumušė šeimininkus, atėmė viso gyvenimo santaupas (33 tūkstančius litų). Kas Valentus nuskriaudė, neaišku iki šiol.
„Jei per tiek laiko plėšikų neišaiškino–turbūt jau ir neišaiškins„,– svarstė F.Valentas. Nuliūdino senuką ir neseniai gautas pranešimas iš prokuratūros, kad ikiteisminis tyrimas, nenustačius įtariamųjų, sustabdytas.
Vadinasi, Valentų plėšikai–laisvėje. Per tą laiką gal dar ne vieną apiplėšė. O gal ir pas pačius Valentus buvo atėję.
“Buvo pirma rugpjūčio diena,–pamena Feliksas.–Vidurdienį krapštinėjausi kieme ir nejučia pamačiau už krūmų tupintį vyrą. Išsigandau, ar vėl ne plėšikai. Šunį paleidau–iš krūmų net trys vyrai su kaukėmis ant veidų į miškelį nuskuodė.“
Nuo to laiko Valentai net dieną sėdi troboje užsirakinę, o kai prireikia išeiti lauk, pirmiausia gerai apsidairo. Feliksas visada po ranka turi kirvuką, bet nežinia, ar pajėgtų juo užtvoti, jei kas pultų.
Valentai bėgtų iš nuošalaus vienkiemio, bet neturi kur. Vaikai nelengvai verčiasi, vietos neturi. Kita vertus, būtų skaudu skirtis su gimtais namais. Nors gyventi nuolat baiminantis, prisipažįsta, irgi beprotiškai sunku.
Policija visų neapsaugos
Generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas tikino, kad policija stengiasi kiek tik gali, bet visų žmonių, girdi, nuo nusikaltėlių apsaugoti nėra galimybės.
„Telefonas atokioje sodyboje– būtinybė,–dėstė pareigūnas.–Reikia skambinti iškart, nelaukiant, kol įtartini tipai įsiverš. Duris visada užsirakinti, nepažįstamų neįsileisti.„
Svarbu esą ir draugiški ryšiai su kaimynais. Vienas ką nors įtartino pastebėjo–kad perduotų kitam. Ir kuo mažiau pasakotis, ką pardavė ar pirko, kiek santaupų turi. „Namie pinigų laikyti kuo mažiau, tik būtiniausioms reikmėms, nes į nusikaltimus linkę asmenys pirmiausia išsiaiškina, kas kiek turto turi“,–pabrėžė V.Račkauskas.
Jo duomenimis, plėšikai vengia sodybų, kur įrengti pagalbos mygtukai. Bet jie kol kas–tik pusėje šalies vienkiemių. O vienkiemių Lietuvoje–apie 20 tūkstančių.
Pareigūnas pripažino, kad plėšimų išaiškinamumas,–“nekoks„.
„Ištiriama tik apie pusę tokių nusikaltimų,–sako jis.–Šiemet–dar mažiau. Nusikaltėliai būna patyrę, nepalieka įkalčių, o kuo atokesnė sodyba– tuo didesnė tikimybė, kad nebus liudininkų. Tuomet daug ką lemia kriminalisto patirtis. Ji įgyjama ne per mėnesį ar pusmetį, o kaupiama metų metus. Ilgamečiai kriminalistai išeina į poilsį, o jauni patirties stokoja. Tai didelė kriminalinės policijos problema.“
Priešnuodis–rėmėjų būriai
Iš kur vienišiems senukams tikėtis pagalbos, jei kirviu apsiginti nekyla ranka, o pareigūnai–bejėgiai? Daugelyje šalies rajonų telkiasi policijai į pagalbą ateinantys savanorių rėmėjų būriai. Apginti save ir savo bendruomenę pasiryžę žmonės įsitikinę: tik susivienijus įmanoma duoti atkirtį nusikaltėliams.
„Mūsų seniūnijoje rėmėjų būrys susikūrė pirmas Lietuvoje, gal prieš dešimt metų,–pasakojo Telšių rajono Upynos rėmėjų būrio vadas Andrius Norkūnas.–Budime pasikeisdami, informuojame vietos gyventojus apie apylinkėse pasirodančius įtartinus nepažįstamuosius, mokome, kaip nekviestų svečių saugotis, kaip elgtis, jei tektų su jais susidurti. Plėšikai žino, kad esame vieningi, aktyvūs, gal dėl to mūsų krašto privengia. Kai rėmėjų būrys susikūrė, jokio rimtesnio nusikaltimo Upynoje neužregistruota.„
◗ Užregistruota nusikalstamų veikų
2007 m.–73 741
2008 m.–78 090
2009 m.–83 203
2010 m. sausio-lapkričio mėn.– 72 593
◗ Nusikalstamų veikų padarymo laikas
Nuo 9 iki 13 val.
2009 m.–9193
2010 m. sausio-lapkričio mėn.–12 580
Nuo 13 iki 15 val.
2009 m.–6929
2010 m. sausio-lapkričio mėn.–10 160
Nuo 16 iki 18 val.
2009 m.– 6527
2010 m. sausio-lapkričio mėn.–8744
Senolių saugumas valstybei nerūpi
Jurgis KAIRYS–akrobatinio skraidymo meistras:
Normalioje valstybėje senoliams rodoma didžiausia pagarba, visapusiškai jais rūpinamasi. Pas mus to nėra. Dėl to man garbaus amžiaus žmonių, ypač kurie vieniši, labai gaila. Lengviausia patarti, kad seniems žmonėms reikia išsikelti iš atokių sodybų–plėšikai ar vagys tada neužpuls. Bet jei žmogus toje sodybėlėje gimęs ir augęs, iškeldinimas jam tolygus mirčiai. Aš savo tėvelį irgi nuolat prašiau važiuoti gyventi pas mane ar brolį, bet jis nieku gyvu nesutiko. Savi namai jam buvo viskas. (2005 m. rugsėjį vienišas vyras buvo nužudytas banditų Beržės kaime Šilalės rajone,–red. past.) Keista, kad valstybė negaili milžiniškų pinigų radarams keliuose, kur reikia ir nereikia pristatinėti, o neranda lėšų vienišų senukų trobelėse signalizacijai, kamerai ar bent pagalbos mygtukui įrengti. Ne tiek daug tokių sodybų yra, nekainuotų milijonų. Išdalijo kai kuriems vienkiemių gyventojams mobiliuosius telefonus, bet ar spės užpultas senukas telefono numerį surinkti, kai plėšikas jau kambaryje siautėja. Todėl senoliai priversti gintis patys. Žinau, vienas toks vienišius lauko duryse pasidaręs skylę. Jei kas brausis, turi ilgą strypą, badytų juo užpuoliką. Prie lovos–aprūdijęs kirvukas. Bet senas žmogus prieš jauną neatsilaikys. Todėl kaimuose pagrindinis sargas–šunelis. Kraštas–šiuolaikiškas, o su tokia „gynyba“ nuo banditų jaučiamės lyg gyventume viduramžiais.
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
