Vis dėlto tenka pripažinti, kad pilietiškumas šiuo metu madingas. Tai stipri korta, kuria net piktnaudžiaujama kaunantis už kai kada visai ne pilietiškas idėjas.
Kai ryšių su visuomene specialistai vienam iškiliam verslininkui, siekiančiam visuomenei naudingos veiklos ir svaraus įvaizdžio, pasiūlė gerai suręstą aktyvaus aplinkosaugininko komunikacijos strategiją, žmogus sunerimo. Juk reikės keisti gyvenimo būdą, kitaip elgtis, net atsisakyti kai kurių įprastų gyvenimo malonumų. Pagarbos vertas nerimas ir retas noras ilgalaikes strategijas ir skambius žodžius matuoti veiksmais.
Prisiminiau šį pavyzdį siekdama suvokti, ar kalbos apie pilietinę žurnalistiką – dar tik madingų diskusijų objektas ar jau pribrendusi būtinybė, numatanti esminius pokyčius kasdieniuose sprendimuose?
Aišku viena, kad tuos kasdienius pokyčius turėtų lemti keletas ryžtingų apsisprendimų.
Pirma – reikėtų turėti drąsos rasti išeitį nuolat blaškantis tarp dviejų ne visada sutampančių – verslo ir visuomenės interesų. Tokie paprasti, bet esminiai klausimai leidėjams. Ar skleisdami kovos su girtavimu idėjas nepažeisime stambių reklamos davėjų alkoholio gamintojų , o kartu ir savo verslo interesų? Ar garsiai skelbdami veterinarijos ir maisto kontrolės tarnybų pranešimus apie nekokybiškus maisto produktus nesusilauksime stambiųjų gamintojų ir parduotuvių tinklų nepasitenkinimo? Interesai, interesai - vartotojų ir reklamos užsakovų .Vienų daugiau, kiti - brangesni....
Antra bėda – žiniasklaidos virtuvėje vyraujantis įsitikinimas, kad skandalo prieskonis nekenkia nė vienam žurnalistikos žanrui, nuo naujienos iki gyvenimo būdo rašinių. „Tokie jau mūsų žiūrovai, skaitytojai, - dūsauja redaktoriai ir žurnalistai... O mes priversti prie jų taikytis. Nebus skandalo prieskonio, nebus ir valgytojų...“
Trečia – beveik hamletiškas klausimas, kuriuo reikėtų pradėti kiekvieną redakcijos rytinį posėdį. Ar vardan valstybės intereso nevertėtų kartais "padžiauti" jau išgaląstą plunksną, atvėsinti kovos įkarštį, kad paskelbdami sensacingą naujieną ar išduodami paslaptį nepakenktume valstybės interesams, jos įvaizdžiui pasaulyje.
Kaip rasti ribą tarp lojalumo valstybei ir valstybės politiką vykdančių valdžios institucijų? Ką nors nutylėti dėl valstybės intereso? „Na jau ne - taip jau mes gyvenome, tai sovietiška“, - piktai sušuks plunksnos broliai. Bet, brangieji, lojalumas valstybei – vienas iš pilietiškumo bruožų ...
Trys problemos, dėl kurių susitarti nebus lengva, trys klausimai, kuriems kol kas neturim aiškių atsakymų. Jei esame pasiryžę kelti šiuos klausimus kasdien, atrinkdami naujienas ir pirmųjų puslapių herojus, vadinasi, mums ir jums žiniasklaidoje jau norisi naujo prieskonio, madingu, bet prasmingu vardu – pilietiškumas.
Ieškokite ir rasite?
Autorė yra Strateginių komunikacijų centro direktorė.
Šis tekstas yra „Projekto Ž“ dalis.
Projekto rengėjai - Lietuvos žurnalistikos centras
Projekto rėmėjai - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
