Neseniai paskelbta organizacijos „Pew Research Center“ apklausa parodė, kad maždaug pusė didžiųjų Vakarų valstybių gyventojų nepalaikytų savo šalies kišimosi ir pagalbos, jeigu valstybę kaimynę atakuotų Rusija. Ar verta skambinti pavojaus varpais ir nuogąstauti dėl solidarumo stokos tarp NATO organizacijos narių, ypač Europos žemyne? Nukabinti nosies tikrai neverta.
Ekonominiai interesai
Kaip žinome, didžiųjų valstybių – Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos – politikai tradiciškai kur kas santūriau vertino Rusijos veiksmus ir jos antivakarietiškumo apraiškas. Šios nuotaikos šiandien atsispindi ir skelbtose gyventojų apklausose. Savo ruožtu, tos valstybės, kurių vadovai principingiau kalba ir kalbėjo apie Kremliaus politiką (tai – JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė ir mūsų kaimynė Lenkija), pagalbą karinėmis ir kitomis priemonėmis vertina daug palankiau. Viskas, regis, logiška.
Galima ilgai svarstyti, stiklinė yra pusiau tuščia ar pilna, tačiau faktas vienas – šiandien NATO sutelkė rimtas pajėgas, jau rengia aktyvias pratybas Baltijos šalyse, Lenkijoje. Tai yra neginčytinas laimėjimas ir tikrovės pripažinimas. Parama ir bendradarbiavimas ateityje, tikėtina, dar labiau išaugs. Taigi – svarbu ne vien žodžiai, bet ir partnerių bendri darbai.
Natūralu, kad po Sovietų Sąjungos griūties Vakarų visuomenės suvokimas apie iš Rytų kylančias grėsmes pasikeitė. Net Krymo aneksija, keleivinio lainerio numušimas, tūkstančiai į karo mėsmalę Ukrainoje įtrauktų žmonių – kai kam šių įvykių, atrodo, nepakanka.
Tuo įsitikinu ir aš asmeniškai, dirbdamas Europos Parlamente ir bendraudamas su kolegomis iš įvairių ES valstybių. Pavyzdžiui, net daržovių rinkos prieinamumas Rusijoje dažnai nusveria principinę poziciją. Tiesa, Parlamentas šią savaitę gana vieningai balsavo už kolegos G. Landsbergio rengtą ataskaitą dėl ES-Rusijos santykių, o tai – padrąsinantis ženklas.
Iš esmės nuosaiki pozicija Rusijos atžvilgiu būna paremta paprastu ekonominiu pragmatizmu. Kai esi įpratęs gauti, duoti kur kas sunkiau.
Svarbus visuomenės balsas Turkijoje
Politikai turėtų sąžiningai prabilti apie geopolitinę situaciją, vykstančius pokyčius, galų gale – įvertinti realias grėsmes ir iššūkius. Pilietinė visuomenė, savo ruožtu, neturėtų likti pasyvi stebėtoja.
Tai, kad patys gyventojai gali prisidėti prie reikšmingų pokyčių, puikiai parodė Turkijoje vykę parlamento rinkimai, kuriuose dalyvavo net 86 proc. rinkėjų.
Laisvą žiniasklaidą su šiukšlėmis viešai lyginęs šalies prezidentas R. T. Erdoganas ir jo remiama valdančioji Teisingumo ir plėtros partija (AKP) surinko mažiausiai balsų per pastarąjį dešimtmetį (41 proc.). Ligšioliniai valdantieji prarado absoliučią daugumą, tai jiems – didžiulis pralaimėjimas.
Gera žinia ta, kad kurdų interesus ginanti Liaudies demokratinė partija (HDP) pirmą kartą istorijoje peržengė 10 proc. rinkimų barjerą (turės 79 vietas parlamente). Taigi R. T. Erdogano asmeninės ambicijos pertvarkyti šalį pagal save ir paversti ją prezidentine (galimai – vieno asmens) respublika bent jau kol kas nebus įgyvendintos. Žinoma, formuojama nauja Vyriausybė reiškia kitus išbandymus. Reikia tikėtis, kad sumaišties išvengti pavyks, o nauja valdžia bus orientuota į reformas, neignoruos pilietinės visuomenės.
Turkijos piliečiai rinkimuose parodė, kad juos domina ne tik finansinė šalies ateitis. Nors ir anksčiau fiksuoti puikūs ekonomikos rodikliai prastėja – Bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo tempai smunka, šalyje kyla nedarbo lygis.
Kaip tik šią savaitę Europos Parlamento posėdyje Strasbūre patvirtinta Turkijos pažangos ataskaita (2014 m.) įrodo, kokį ilgą būtinų reformų kelią ši ES šalis kandidatė dar turi nueiti. Tiesą sakant, ataskaitoje gerų dalykų ir pažangos įrodymų – kur kas mažiau nei kritinių pastabų.
Devintus metus iš eilės Turkija neįgyvendina Europos Komisijos įtvirtintų Asociacijos sutarties nuostatų. „Freedom House“ vertinimu, Turkijos žiniasklaida šiandien negali būti vertintina kaip laisva, o virtuali interneto erdvė irgi tik iš dalies laisva. Organizacija „Reporteriai be sienų“ skelbia, kad Turkija yra viena iš valstybių, kur žurnalistai patiria daugiausia grėsmių ir fizinių atakų. Organizacija „Transparency International“ 2014 metais taip pat fiksavo korupcijos lygio augimą.
Žinoma, kai kurie Turkijos žingsniai, ypač – 1,6 milijonų pabėgėlių iš neramumų purtomos Sirijos ir Irako priėmimas – yra tikrai teigiami. Juos reikia tinkamai paremti.
Turkija išlieka strateginė ES partnerė, didelė turkų bendruomenė įsikūrusi Europos Sąjungos šalyse. Todėl Turkija ir ES privalo perkrauti savo santykius, ieškoti naujų sąlyčio taškų ir demokratinių reformų įgyvendinimo galimybių. Manau, ES būtų teisinga pradėti derybas su Turkija energetikos sektoriuje – tai atitinka abiejų pusių interesus ir geopolitinę regiono situaciją. Po ilgų metų mindžikavimo vietoje laikas imtis veiksmų, nes žodžiams kai kada jau darosi ankšta.
