Vakar Europos Parlamento būstinėje į darbą atvyko tik labai menka dalis personalo. Ar Briuselis, jo gyventojai ir svečiai įbauginti? Turbūt taip. Ar užspeisti į kampą? Toks yra teroristų tikslas.
Briuselio žmonės dar tikrai išeis į gatves, matyt, susiburs tūkstančiai. Visuomenės vieningumo ir solidarumo šių dienų žiaurumų bei teroro akivaizdoje reikia, tačiau, kaip ir kruvinų įvykių Paryžiuje atveju, to negana. Būtini greiti ir, galima sakyti, kieti politiniai sprendimai.
Kodėl veikiame po vieną?
Belgija, Europa ir Vakarų pasaulis turi pačius skaudžiausius įrodymus, kad delsimas, atsakomybės perkėlimas arba tiesiog užstrigimas sunkiai paaiškinamoje biurokratijoje kainuoja nekaltų žmonių gyvybes. Dabar daugelis gali postringauti apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Tačiau tikrovėje nėra nieko, ko nebebūtų. Kovo 22-osios įvykiai Briuselyje – juodas puslapis, žymintis teroro atakų ne tik prieš paprastus europiečius, bet ir prieš pačią Europą, ES pradžią. Kažkur atminty dažnas vis blausiau prisimena Paryžių, Londoną, Madridą, o juk visa tai vyko visai neseniai. Iš viso daugiau kaip keturi šimtai žmonių Europoje žuvo per teroro aktus nuo 2004 metų. Terorizmas Europoje vis giliau leidžia šaknis – jėgos, kovojančios prieš Vakarus, apsijungia, formuojasi nauji dariniai. Ne tik „Al Qaeda“ ar „Islamo valstybė“.
Deja, sąlygos terorizmui vešėti Europoje neišnyko. Dar po teroro aktų Paryžiuje sakiau, kad 28 ES valstybės narės, vykdančios skirtingą (atskirą) kovos su terorizmu ir migracijos politiką, neužtikrins Europos saugumo. Norint nugalėti terorizmą, reikia nustoti gyventi baimės ir neveiklumo spąstuose. Kol ES nebus bendradarbiavimo, greito informacijos pasikeitimo ir kontrolės, jos narių saugumas bus tik butaforinė uždanga. Daug kalbama apie nelabai veiksmingas Belgijos žvalgybos ir saugumo tarnybas, bet tai – tik viena medalio pusė.
Kas trukdė ir iki šiol trukdo „užkurti“ bendrą Europos žvalgybos agentūrą, kuri koordinuotų veiksmus ir keitimąsi informacija greičiau bei tiksliau, nei tai darė šeši Belgijos policijos padaliniai? Bendros žvalgybos ir kontrolės šiandien reikia ne mažiau nei bendros ES valiutos. Negali tęstis situacija, kai vieno teroristo tame pačiame Belgijos kvartale ieškoma keletą mėnesių, o jo bendrai po kelių dienų nuo policijos reidų įvykdo savo purviną darbą.
Apie vieningą ES žvalgybos agentūrą įvairiose institucijose kalbama jau nuo 2015 m. lapkričio įvykių Paryžiuje. Pamatėme, kokie sukrečiantys padariniai gali būti, kai britų ir prancūzų žvalgybininkai laiku neapsikeičia duomenimis. Būtina liautis imituoti veiksmus ir baksnoti vieniems į kitus pirštais.
Krypties pasirinkimas
Kai kalbame apie tai, kad būtina nušluoti teroristus nuo žemės paviršiaus, Europa gali nemažai pasimokyti iš JAV ar Izraelio. Šios valstybės turi ne tik stiprią žvalgybą, bet ir mobilias karines, specialiąsias pajėgas, veikiančias kone pavyzdingai.
Europai tenka rinktis iš dviejų. Vienas sprendimų – tai kito skruosto atsukimas, t.y. dar vieno smūgio prisiėmimas, didesnis solidarumas ir tolesnė paieška ne karinių, bet alternatyvių išeičių bei problemų sprendimo būdų. Tikėjimas, kad šis kelias duos rezultatų – vis mažesnis.
Šiuolaikinius getus Briuselyje ir kitur skiria ne sienos, o socialinė, religinė ir politinė atskirtis. Laikas iš esmės permąstyti Europoje jau seniai reziduojančių migrantų ar vietos musulmonų bendruomenių integravimo(si) į europietišką visuomenę nesėkmes. Reikia imtis radikalių reformų. Juolab kai tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, iš Belgijos į Siriją bei Iraką per pastaruosius metus išvyko ir prie teroristų grupių prisijungė net 470 žmonių. Dalis jų grįžo į Belgiją. Tai – ypač reikšmingi skaičiai, turint omenyje 660 tūkst. musulmonų populiaciją šioje šalyje. Kita vertus, atrodo, kad pačios Europos gebėjimas efektyviai priimti nuolat augančius migrantų srautus yra tiesiog ribotas.
Antrasis kovos prieš teroristus būdas ir sprendimai paremti bendru veikimu ir saugumo-karinėmis priemonėmis. Tai reiškia negailestingą teroristų persekiojimą Europoje ir už jos ribų, didelius finansinius kaštus, galimus pilietinių teisių užribius ir teisėsaugos panaudojimą tiek, kiek reikia, kad teroristai būtų suvaržyti ir galiausiai sunaikinti.
Ir vėlgi galima prisiminti esminius pokyčius JAV po rugsėjo 11-osios, kai vietoje kelių dešimčių žvalgybos institucijų buvo sukurta viena – Nacionalinė saugumo agentūra. Nuo 2001 m. JAV investavo 650 milijardų dolerių į vidaus saugumo užtikrinimą ir terorizmo prevenciją. Tai prilygsta vienam JAV metiniam gynybos biudžetui arba vos pusei visų (!) ES šalių gynybos išlaidų 2014 metais (skirta 257 mljrd. eurų).
Karinio potencialo aspektu ES prilygsta tik 15-20 proc. esamų JAV pajėgumų. Europos Sąjunga negali toliau mindžikuoti ir likti biurokratinės sprendimų priėmimo tvarkos įkaite, kai veiksmų reikia čia ir dabar. ES gynybos finansavimo kreivė privalo kilti į viršų. Jei norime rimtai kovoti su šių dienų terorizmu, reikia ir bendrų ES vidaus karinių pajėgų, ne vien NATO rezervų. Seniai laikas nupūsti dulkes nuo bendros ES saugumo ir gynybos politikos. Negerai, kai ant stalo vis dar dulka 2003 metais patvirtinta Europos saugumo strategija.
Teroristai turi būti rasti, jeigu reikia – medžiojami. Nekaltų žmonių gyvybės yra svarbesnės. Hibridinis terorizmas neišgriauna miestų, bet iš vidaus sprogdina tikėjimą, pasitikėjimą žmonėmis, nusineša gyvybes. Apskritai terorizmas tapo bene didžiausia iš trijų ES smaugiančių bėdų – greta migracijos ir vis neatsigaunančios ekonomikos. Todėl reikia ne tik melstis, bet ir kovoti dėl Briuselio, Paryžiaus, Londono ar Madrido. Dėl mūsų pačių, lietuvių, dirbančių ir keliaujančių po Europą. Silpnumas „maitina“ mūsų priešus, o baimė gali palikti mus vienišus ir izoliuotus.
ES negyvena vakuume. Byrantis Arabų pasaulis, be abejonių, turės ilgalaikes pasekmes Europai. Todėl ES politika turi tapti daug principingesnė ir griežtesnė. Naivus tikėjimas, kad vienkartinis pinigų skyrimas vienam ar kitam šaltiniui sunaikins terorizmą, nepasiteisins. Pavyzdžiui, ES yra didžiausias Gazos sektoriaus finansinis donoras. Deja, dalis skirtų pinigų buvo panaudota teroristų tunelių statybai, ir tai prisidėjo prie atakų prieš Izraelio gyventojus. Prisiminkime, kad ES taip pat yra didžiausias donoras Šiaurės Afrikoje. Bet ar šiame regione matome daugiau socialinio-ekonominio stabilumo?
Pinigai savaime nesukuria nieko. ES turėtų ne tik numatyti finansinius išteklius, bet ir kontroliuoti, kaip tos lėšos naudojamos bei reikalauti konkrečių rezultatų. Globalus terorizmas šiomis dienomis reikalauja globalaus atsako.
