Mažai kas paminėjo: jauniausiems – Jevgenijui Vaskovičiui ir Artiomui Prokopenkai – tėra vos 25-eri, vyriausiajam – buvusiam A. Lukašenkos varžovui praėjusiuose rinkimuose Nikolajui Statkevičiui – 59-eri.
Kaip nurodė oficialusis Minskas, tai atlikta iš humaniškų paskatų. Matyt, būtent todėl N. Statkevičius paleistas dieną po to, kai baigėsi registracija jau šį spalį vyksiantiems naujiems prezidento rinkimams...
Pusė ar didelis žingsnis į priekį?
Be abejo, tai šventė kalėjime buvusiems žmonėms ir jų artimiesiems. Kitas reikalas – kaip tarptautinė bendruomenė įvertino šį Baltarusijos vadovo sprendimą? Kai kam tai pasirodė „pusė žingsnio“, kai kam – „žingsnis į priekį“, o mūsų šalies užsienio reikalų ministrui L. Linkevičiui tai esąs „didelis žingsnis“, netgi pagrindas peržiūrėti Baltarusijai taikomas Europos Sąjungos sankcijas. Ką gi, nepasikuklinome.
O dabar pažiūrėkime, ar be šių šešių paleistų opozicijos veikėjų Baltarusijoje kas nors iš esmės pasikeitė? Pakanka atsiversti viešai prieinamas tarptautinės žmogaus teises ginančios organizacijos „Freedom House“ ataskaitas, vertinančias laisvės indeksą įvairiose pasaulio šalyse.
1998-aisiais, penktaisiais A. Lukašenkos valdymo metais, jis siekė 6 balus iš 7. Vertinimas septynetu žymi blogiausią padėtį. 2014-aisiais ir 2015 m. skelbtas Baltarusijos laisvės indeksas krito iki 6,5 balo, kai politinių teisių srityje įsitvirtino pačiame dugne – 7 balai.
Naivu tikėtis, kad paleisti šeši politiniai kaliniai keičia situaciją iš pagrindų. Žinoma, kalinių išlaisvinimas buvo viena esminių sąlygų bet kokiam rimtesniam dialogui tiek su Europos Sąjunga, tiek su kitomis tarptautinėmis organizacijomis.
Tačiau dabar akivaizdžiai stebime A. Lukašenkos politinius žaidimus, kai stumdomos „figūros“ tarp Rytų ir Vakarų. Prieš svarbesnius rinkimus tradiciškai įteikiamas meduolis Vakarams. Vakarai matė ne vieną „atsivertimą“, ypač po pastarųjų prezidento rinkimų 2010 metais, kai buvo žiauriai susidorota su taikiais protestais – 700 žmonių areštuota, o trims iš septynių sulaikytų opozicijos kandidatų prezidento rinkimuose skirtos laisvės atėmimo bausmės iki 6 metų.
Kalbant apie opozicinę veiklą, Baltarusijoje ji praktiškai išlieka paralyžiuota, o opozicijos veikėjų iniciatyvos nuo kovų Ukrainoje pradžios dar žiauriau slopinamos.
N. Statkevičiaus žmona Marina Adomovič atvirai pripažino, kad Baltarusijos žmonės jau iš dalies priprato prie režimo represijų ir susitaikė su tuo, kad juos vieną dieną gali ištempti iš namų, uždaryti į izoliatorių ir vėliau sugalvoti absurdiškus kaltinimus.
„Freedom House“ ataskaitoje, be kita ko, pažymima, kad per paskutiniuosius 2014 m. kovą vykusius savivaldos rinkimus Baltarusijoje opozicijos kandidatus atsisakyta oficialiai registruoti – jie sudarė viso labo iki 2 proc. visų rinkimų dalyvių.
Kaip tai buvo pasiekta? Surinkta pakankamai medžiagos: bauginimais, persekiojimais, kratomis, sumušimais, baudomis ir administraciniu areštu, net pačios rinkimų kampanijos metu. Valdžios nurodymu, dalis opozicijos atstovų ir šiandien siunčiami bei uždaromi psichiatrinėse, kad „pasitaisytų“. Panašių veiksmų imtasi ir 2012 metų Baltarusijos parlamento rinkimuose – nė vienas opozicijos atstovas nepateko į parlamentą. Taigi – naujų politinių organizacijų registracija faktiškai atmetama, kai kurių net veikiančių politinių darinių perregistruoti neįmanoma.
Grįžtant prie šešių kalėjime laikytų ir ką tik paleistų Baltarusijos opozicijos atstovų – dauguma jų buvo kaltinti piktybiniu chuliganizmu, jiems skirtos 5-8 metų laisvės atėmimo bausmės. Kitiems, pavyzdžiui, viešai vilkėjusiems marškinius, raginančius A. Lukašenką trauktis iš posto, dabar Baltarusijoje skiriamos 2 metų laisvės atėmimo bausmės.
Tai byloja apie šalies demokratijos lygį. Baltarusija šiuo metu lieka vienintelė valstybė visoje Europoje, kurioje skiriamos ir slaptai, neperspėjus kalinių ir jų artimųjų, įvykdomos mirties bausmės. Organizacijos „Amnesty International“ duomenimis, vykdant bausmę nuteistieji atvedami iš kameros, parklupdomi, po to paleidžiamas šūvis į galvą. Šiemet mirties bausmė paskelbta vienam nuteistajam.
Spaudimas žiniasklaidai nemažėja
Režimas ir toliau gniaužia laisvą žodį bei kontroliuoja žiniasklaidą. Ne valdžios žinioje esančių leidinių – vos keli, televizija – išimtinai valstybinė, o nepriklausomiems interneto portalams ir tinklaraščiams grasinama susidorojimu, konfiskuojama įranga, redaktorių laukia areštas ir kriminalinės bylos. Be to, opozicijos skelbiama informacija dažnai blokuojama vienintelio šalyje interneto tiekėjo.
Gerai tai, kad dalis opozicionierių rado kitus raiškos būdus interneto forumuose, socialiniuose tinkluose, kai kurie jų veikia užsienyje. Tačiau ir ši informacija blokuojama. Duomenys rodo, kad kasdien Baltarusijoje naujienų portalus skaito daugiau kaip 400 tūkst. žmonių ir jų ratas auga. Tai svarbi atsvara nacionalinei televizijai.
Jei kalbėtume apie nevyriausybines žmogaus teises ginančias organizacijas, vien iki 2005-ųjų jų buvo uždaryta daugiau kaip šimtas. Už dalyvavimą neregistruotoje politinėje ar kitokio pobūdžio organizacijoje nuo 2005 metų gresia kriminalinė atsakomybė, iki 2 metų nelaisvės.
Dauguma baltarusių gyvena be jokių teisių į teisingą teismą. Užfiksuota dešimtys pavyzdžių, kai sulaikytieji buvo mušami, kankinami, prieš juos naudota psichologinė prievarta. Išvykti į užsienį ne valdžios klano atstovams – taip pat sudėtinga. Opozicijos aktyvistai sulaikomi pasienyje ilgoms tardymo ir tikrinimo valandoms.
Skaičiuojama, kad Baltarusijos režimo rankose generuojama apie 70 proc. šalies ekonomikos, todėl kyšininkavimas lieka aukštumose. „Transparency International“ duomenimis, Baltarusija pagal korupcijos indeksą 2014 metais – 119-ta iš 175 vertinamų pasaulio valstybių ir teritorijų.
Rusija – lemiamas veiksnys
Baltarusija tebėra smarkiai priklausoma nuo Rusijos ekonomikos, teikiamų subsidijų dujoms ir kurui. Kaip matome, Rusijos ekonomika dėl neskelbto karo Ukrainoje ir pasaulinių naftos kainų mažėjimo išgyvena didžiulį nuosmukį.
Tuo metu A. Lukašenka laviruodamas „žaidžia“ demokratiją ir, matyt, jau susidėliojo savo scenarijų spalį vyksiantiems prezidento rinkimams. Nuspėti tolimesnius Baltarusijos vadovo ėjimus, renkantis tarp Rytų ir Vakarų, praktiškai neįmanoma.
Tačiau akivaizdu, kad pastarasis politinių kalinių paleidimas autoritariniam režimui nekelia rimtesnio pavojaus. Pokyčiai Baltarusijoje priklauso nuo kaimyninės Rusijos, o kol šias abi valstybes valdo dabartiniai jų „šeimininkai“ ir galioja namų taisyklės, poslinkiai tiesiog neįmanomi.
Todėl Lietuvai dabar tikrai ne metas griauti ES vienybę ir jos principines pozicijas, reikalaujant Baltarusijos ne parodomųjų, ne suvaidintų, o tikrų sprendimų.
