Puikus to pavyzdys – šią vasarą priimtas gynybos ir saugumo pramonės įstatymas. Šis įstatymas įnešė daugiau konkretumo ir aiškumo, gamintojams ir sprendimų priėmėjams tai leido suprasti vieniems kitus daug paprasčiau. Tiesa, netrūksta ir iššūkių, vienas didžiausių – žaliavų klausimas, nes pasaulio valstybių gynybos pajėgumų poreikiai išaugo, o žaliavų – nepadaugėjo.
Apie iššūkius, naujoves ir tai, kuo šiuo metu kvėpuoja Lietuvos gynybos ir saugumo pramonė, kalbamės su Gynybos resursų agentūros Gynybos pramonės politikos ir inovacijų departamento vadovu atsargos pulkininku Romualdu Petkevičiumi.
Gynybos ir saugumo pramonė, jos vystymasis – įdomi tema. Regis, visiems tai tapo itin aktualu. Kokia šiuo metu yra situacija Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės lauke?
Mano įsitikinimu, Lietuva niekuo nesiskiria nuo kitų Europos Sąjungos (ES) narių, didinančių savo gynybos politikos apsukas, o kartu ir išlaidas gynybai. Akivaizdu, kad šios išlaidos yra ne kas kita, kaip reakcija į visiems žinomas grėsmes.
Panašūs reiškiniai pastebimi visoje ES. Mūsų statistika rodo, kad kasmet daugėja į gynybos pramonę įsitraukiančių šalies įmonių, didėja užsienio investuotojų dėmesys, gamybos mastų poreikis, galiausiai – poreikis naujoms gynybos technologijoms, naujoms sistemoms, nestandartiniams sprendimams. Šie reiškiniai yra kompleksiniai ir tarpusavyje susiję.
Galėčiau pastebėti, kad pati Lietuvos gynybos pramonė pastaraisiais metais stipriai ūgtelėjo, nesunku nuspėti, kad tai nutiko dėl augančių saugumo poreikių. Kaip ir kitos ES narės, Lietuva investuoja į savo gynybą, siekdama sumažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų ir užtikrinti savo saugumą.
Mūsų šalyje daugėja ne tik vietos įmonių, bet ir užsienio investuotojų, ieškančių būdų prisidėti prie gynybos sektoriaus. Lietuvos žiniasklaida plačiai skelbė apie tokias pasaulinio masto įmones, kaip vokiečių „Rheinmetall“ ar amerikiečių „Northrop Grumman“.
Greta šių tendencijų reikėtų paminėti ir tai, kad tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje didėja poreikis ne tik įprastinei ginkluotei, bet ir inovatyvioms technologijoms, pavyzdžiui, dirbtiniam intelektui, bepiločiams orlaiviams ir kitoms naujovėms, kurios galėtų pagerinti šalies gynybos pajėgumus.
Gynybos ir saugumo pramonės skatinimas ir veikimas labai priklauso nuo įstatyminės bazės. Ar ji šiuo metu pakankama, kaip ji atrodo kitų šalių kontekste?
Gynybos pramonę, ginkluotės ir jos sistemų įsigijimus bei vystymą reglamentuojančioje įstatymų srityje pastaraisiais metais atsirado daugiau konkretumo, aiškumo, ir tam nemažai įtakos turėjo ir politinė valia, noras atliepti su šalies gynyba susijusias grėsmes ir atitinkamus iššūkius. Gynyba yra viena tų sričių, dėl kurios turime aiškų įvairių politinių jėgų sutarimą ir tai yra labai unikalu.
Neseniai priimtas Gynybos ir saugumo pramonės įstatymas apibrėžė kas valstybėje atsakingas už šios srities vystymą, inovacijas, įsigijimus, pramoninį bendradarbiavimą – savotišką grąžą į Lietuvos ekonomiką, jos karinius pajėgumus, nuo kokios sandorių sumos galime tikėtis tos ekonominės grąžos ir pan.
Mano minimas naujasis įstatymas yra tikrai unikalus, nerasite daug pasaulio valstybių, kur gynybos pramonės sritis būtų reguliuojama būtent įstatymu. Lyginant su kitomis ES šalimis, Lietuva siekia užtikrinti, kad minėtas teisinis reguliavimas būtų modernus ir kiek galima labiau atitiktų kintančias saugumo sąlygas.
Negali nepaminėti, kad naujasis Gynybos ir saugumo pramonės įstatymas paskatino ir naujo Gynybos pramonės politikos ir inovacijų departamento Gynybos resursų agentūroje įsteigimą. Šio padalinio tikslas – atsakyti į išaugusį poreikį bei koordinuoti veiksmus ir konkrečius sprendimus tarp Lietuvos krašto apsaugos sistemos (KAS) ir vietinių bei partnerių valstybių gynybos pramonės įmonių.
Gynybos pramonės politikos ir inovacijų departamento veikla orientuota į inovatyvių sprendimų paiešką ir įgyvendinimą, taip pat į Lietuvos kariuomenės pajėgumų plėtrą, kuri būtina kintant saugumo iššūkiams regione. Greta jau paminėtų sričių departamentas taip pat koordinuoja KAS įsigyjamos ginkluotės ir technikos kokybės užtikrinimo kontrolę bei suteikia platformą produktų testavimui.
Šis struktūrinis pokytis ne tik skatina inovacijų ekosistemos plėtrą Lietuvoje, bet ir prisideda prie didesnio investicijų pritraukimo bei vietinės gynybos pramonės konkurencingumo. Departamento įsteigimas savotiškai atspindi politinę valią įgyvendinti konkretų veiksmų planą, kuris padeda užtikrinti ilgalaikį ir tvarų Lietuvos nacionalinio saugumo stiprinimą.
Ko reikia norint pradėti ar sėkmingai įsilieti į gynybos ir saugumo pramonės atstovų gretas? Kokių produktų, paslaugų Lietuvai ir tarptautinei rinkai šiuo metu reikia labiausiai? Kas Lietuvoje turėtų didžiausią potencialą?
Manau, geriausiai į šį klausimą leistų atsakyti susitarimas – ką mes laikysime gynybos pramone. Ar, pavyzdžiui, maisto pramonė galėtų būti gynybos pramonės dalis? Žinote, gynybos pramonės aprėptyje poreikiui esant gali atsidurti ne tik jau sukurti produktai, ginkluotė ar jos sistemos, bet ir žaliavos arba gynybos pramonei ir progresyviai ginkluotei reikalingų iškasenų gavyba.
Šalies gynybos pramonės sektorių sąlyginai galima būtų skirstyti į tiekimą užtikrinančius, gaminančius ar kuriančius ir vystančius. Pjūvių čia labai daug. Tapti gynybos pramonės dalimi ir įsilieti į tiekimo grandines visų pirma reikia ūkio ar mokslo subjekto valios, gebėjimų, žinių ir poreikio ar paklausos. Jei nebus kelių šios grandinės elementų – bus nelengva, todėl visuomet reikia kalbėtis, mokslui, gamintojams ir kūrėjams siūlyti, o kariuomenei (galutiniam vartotojui) dalytis savo planais, poreikiais ir įžvalgomis.
Ko šiuo metu mums, kaip NATO valstybei-narei, reikia labiausiai? Kas yra reikalingiausia, atitinka valstybės galimybes ir ką gynybos ir saugumo pramonės atstovai galėtų pagaminti?
Krašto apsaugos sistemos požiūriu, sakyčiau, mums svarbiausia, kad esančios tiekimo grandinės nenutrūktų, o būsimos, kai tokių reikės, taip pat būtų prieinamos. Tarkim, šiai dienai mums gal ne taip svarbu su gynyba susiję kosmoso pramonės elementai, bet ateityje to gali netgi labai reikėti.
Todėl esame suinteresuoti net ir šios pramonės šakos veiklos sėkmė, nes viskas, kas kuriama, vystoma ar gaminama mūsų valstybės viduje gali prireikus būti konvertuojama į karinius pajėgumus.
Šiuo atveju galima teigti, kad bet kokia gynybos pramonės plėtra, vykdoma šalies viduje, suteikia galimybę greitai ir lanksčiai prisitaikyti prie kintančių saugumo poreikių.
Ar yra matomas gynybos ir saugumo pramonės atgimimas ir vystymasis Lietuvoje? Su kokiais iššūkiais susiduria jau esantys ir potencialūs gamintojai? Su kokiais iššūkiais susiduria valstybė?
Kaip jau esu minėjęs, mes niekuo nesiskiriam nuo kitų Vakarų pasaulio šalių, kur paskutiniaisiais metais pastebimas išskirtinai gynybos pramonės ar dvigubos paskirties pramonės šakoms priklausančių įmonių skaičiaus augimas, padiktuotas poreikio užtikrinti valstybių, sąjungų bei aljansų saugumą.
Lietuvoje tas taip pat jaučiama. Tarkime, Europos gynybos fondo paramą gaunančių lietuviškų įmonių skaičius kasmet akivaizdžiai didėja, atsiranda vis nauji rinkos dalyviai. Taip ir turi būti, nes sąlygos rinkai vystytis šiuo metu yra palankios.
Iššūkiai, su kuriais susiduria mūsų šalies gamintojai: įgūdžių ar specialiųjų žinių stoka, investuotojų ar partnerių paieška, europinės biurokratijos žinios. Iš savo pusės siekiame, kad tos „biurokratijos“ būtų kuo mažiau, stengiamės paaiškinti, patarpininkauti ar užtarti mūsų valstybės kūrėjus ir gamintojus.
Investicijų pritraukimas gynybos ir saugumo pramonėje nelengvas, bet svarbus darbas. Kaip tai vyksta? Kaip ir kodėl pasirenkamos vienos valstybės vietoje kitų? Kas tai lemia?
Sakyčiau, tai diplomatijos, ekonomikos ir karybos poreikių mišinys, nepaprastas ir daugialypis. Aišku tiek, kad visuomet didesnio dėmesio susilaukia mūsų strateginiai partneriai, šalys, su kuriomis mes esame kažkaip susiję, įsipareigoję, tiek techniškai, per sistemų ar ginkluotės pirkimus, tiek politiškai palaikant vienas kito politinį kursą, požiūrį į gynybos išlaidas, norą ir siekį gintis kartu.
Kokios šiuo metu yra gynybos ir saugumo pramonės tendencijos pasaulyje? Kurios valstybės gamina ir parduoda daugiausiai?
Tendencijų išties daug, viena tokių – dažniau pastebimų Europoje – Europos „strateginės autonomijos“ siekis. Būrelis ES narių palaiko siekį tapti technologiškai nepriklausomais nuo trečiųjų šalių, gynybos sistemų ir ginkluotės elementų gamintojų.
Jei paimtume NATO vidurkį, bet kokie Aljanso pasiekimų skaičiai būtų puikūs, bet jei iš NATO valstybių būrio išskirtume ES šalis, daugelyje gynybos pramonės ir technologinio pasirengimo sričių vaizdas būtų ne toks optimistinis, todėl akivaizdu, kad norima, kad Europa šiuo klausimu labiau pasitemptų.
Lietuva šiuo atveju matytų transatlantinio bendradarbiavimo svarbą. Mums, savo gynybos pramonę ir karinius pajėgumus auginančiai šaliai, ryšys su partneriais už Atlanto nepaprastai svarbus.
Kokios yra gynybos ir saugumo pramonės naujovės? Kam skiriama daugiausiai dėmesio, tyrimų?
Madas diktuoja viskas, kas inovatyvu, kas laužo standartus ar nusistovėjusias karybos taisykles. Didelis dėmesys teikiamas dirbtiniam intelektui, robotikai, lazerinėms technologijoms, tekstilei, medžiagų atsparumui, biotechnologijoms ir, žinoma, bepiločių oro sistemų – dronų vystymui.
Kokie yra didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria gynybos ir saugumo pramonė? Žaliavų, pinigų, laiko, vietos stygius?
Labai tiksliai pastebėjote, viena pirminių ir neabejotinai svarbiausių iššūkių – žaliavų klausimas. Jų poreikis išaugo kartu su gamybos mastais. Noras nepriklausyti nuo kitų regionų tiekėjų ir rinkų verčia tiek mokslą, tiek pramonę ieškoti alternatyvų ar inovatyvių sprendimų, leidžiančių patenkinti poreikius ar rasti kitų dominavimo karyboje kelių ir būdų.
Tokie išradimai kaip ratas, parakas, artilerija, branduolinis ginklas savo laiku buvo technologinio gynybinio pranašumo lūžio momentai, pakeitę karybos istorijos eigą. Tokio tikslo siekia bet kuri valstybingumą, ginkluotąsias pajėgas ar pramonę ir mokslą turinti valstybė, mūsų šalis – ne išimtis.
Kaip paaiškintumėte faktą, kad valstybės dažnai turi pinigų pirkti vieną ar kitą ginkluotę ar jos dalis, bet gynybos ir saugumo pramonė nespėja gaminti, susidaro eilės?
Poreikis gali būti skaičiuojamas mėnesiais ar metais, o pramonės šakų plėtra kartais dekadomis. Nėra taip paprasta paleisti naują gamybos liniją net esant geriausioms ekonominėms ir politinėms sąlygoms. Eiles dažniausiai formuoja išaugęs poreikis.
Po geležinės uždangos griūties Europoje Europos šalių vyriausybės vis mažino dėmesį ir paramą savo nacionalinei gynybos pramonei, įvairūs tyrimų institutai ir gamybą užtikrinantys fabrikai gaudavo vis mažiau valstybinių užsakymų, buvo klaidingai viliamasi, kad šiuolaikiniam vakarietiškame pasaulyje karo grėsmė yra praeitis.
Gynybos pramonė sistemingai nyko, traukėsi, persiorientavo į civilinius poreikius, o šiandien matome atvirkščią procesą, kuriam reikia laiko, kurio mes į valias neturime.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
