Žinote, kai dar buvau labai, labai jaunas, man patikdavo bendrauti su Kauno menininkais tuomet dar nebankrutavusioje „Laumės“ kavinėje Laisvės alėjoje arba šalia jos įsikūrusiame „Desertiniame bare“. Pirmoji – bankrutavo, o antrąjį apie 1996–1997 m. negrįžtamai okupavo snobai. Tai štai, šiose užeigose Kauno menininkai dažnai kartodavo žodį „mano performansas“, „jo performansas“ ir panašiai, bet tokiomis akimirkomis tik linkčiodavau galva, apsimesdamas, jog suprantu, apie ką eina kalba, o išties nė velnio nesuvokdavau tikrosios to žodžio prasmės, kaip ir tai, jog šiandien suprantu, kad tie menininkai „performansą“ neretai naudodavo ne laiku ir ne vietoje. Ir tik vėliau, kai smegenyse atsirado papildomų vingių, kai perskaičiau daugiau knygų ir, galiausiai, kai visiškai suaugau, žodį „performansas“ kartais jau naudoju savo terminijoje. Tiesa, nelabai dažnai, bet šis kartas – kaip tik toks.
Jaunesniems skaitytojams, kuriuos gerbiu lygiai taip pat, kaip ir vyresnius, priminsiu, kad Tarptautinių žodžių žodyne (leidykla „Alma littera“, 2005 m.) „performansas“ reiškia vaidinimą, spektaklį, meninį veiksmą, kurį atlieka vienas asmuo publikos akivaizdoje. Angliško žodžio „performance“ reikšmių galima aptikti ir daugiau, bet likime prie pirmojo, nesiveldami į ginčą iš serijos „aš žinau geriau, o tu, kvaily, tylėk“. Tiek jau to, nes esmė nuo to nepasikeis, jei kalbėsime apie tai, kaip jau maždaug du mėnesius Prezidentė Dalia Grybauskaitė lyg menininkė mums visiems demonstruoja politinį performansą „Grybašenka“ (beje, autorinės teisės priklauso Arūnui Valinskui, pasakiusiam televizijoje: „Tuoj turėsime kreiptis į Josios Ekscelenciją „Grybašenka“).
Iš visiems lygios ir teisingos šalies vadovės ji vis labiau tampa panaši į diktatorę, ne tik koalicijai „3+1“ formuojant naująją Vyriausybę. Ji žino, kaip turi balsuoti Tauta, ir kokios atominės elektrinės turi būti statomos. Kas yra kaltas, o kas negali būti traukiamas atsakomybėn. Vieni sako: „Kokia šauni ta mūsų Prezidentė“. Neleiskime Darbo partijai valdyti šios nustekentos šalies, nes bus blogiau nei Paskutinio teismo dieną. Sodinkime tris kaltinamus politikus Viktorą Uspaskichą, Vytautą Gapšį ir Vitaliją Vonžutaitę į kalėjimą, užkalkime Darbo partijos būstinę lentomis, o dar geriau ištrinkime juos iš mūsų visų vaizdų ir minčių. Kitaip tariant, padarykime taip pat, kaip maždaug prieš pusketvirto tūkstančio metų, keičiantis Egipto faraonų dinastijoms, naujieji faraonai gramdė savo pirmtakų akmeninius veidus įvairiausiais įrankiais ir nuo įvairiausių bareljefų šventyklose, obeliskų ir net įsigudrindami mikliai gremžti nekenčiamųjų veidus net jau mirusių faraonų kapuose (piramidėse).
Kokį rezultatą pasiekė tie faraonai – žinome. Ekskursijų gidai bado pirštais į tą kvailystę, bet šiandien D. Grybauskaitė savo performanse „Grybašenka“ imasi panašių priemonių. Tetrūksta, kad saugumo tarnyboms ir kitoms teisėsaugos institucijoms D. Grybauskaitė lieptų visose įmanomose nuotraukose užpaišyti trijų kaltinamųjų veidus dažais, išimti iš prekybos laikraščius, kuriuose rašomos jų pavardės, o internete kvadračiukais ir juodomis juostelėmis uždengti jų akis. Ir tuomet įvyks stebuklas, beveik prilygstantis šv. Kalėdų slėpiniui.
Iš to, kokią girdime D. Grybauskaitės retoriką viešojoje erdvėje, susidaro įspūdis, kad ji jau nebesusivokia realybėje. Po jos akivaizdaus palaikymo Tėvynės sąjungai–Lietuvos kirkščionims demokratams per Seimo rinkimus, visuomenės nuomonės tyrimo apklausose D. Grybauskaitės populiarumas smuko drąstiškai.
Prieš mėnesį Prezidentę palankiai vertino 72,8 proc. piliečių. Lapkričio viduryje „Lietuvos ryto“ užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad jos populiarumas sumažėjo iki 59,1 proc. Ir štai vakar bendrovės „Baltijos tyrimai“ naujienų agentūros ELTA užsakymu lapkričio 16-23 d. atliktos apklausos duomenys tik patvirtino D. Grybauskaitės nuopuolį. Ją palankiai vertina tik 61 proc. žmonių. Nuo populiarumo olimpo ją nustūmė ne tik Valdas Adamkus, bet ir paskirtasis premjeras Algirdas Butkevičius. Tačiau net ne tai yra blogiausia Jos Ekselencijai, kuri net užsienio spaudai kartojo, kad „žmonės ją myli“. Šios apklausos atliktos tuomet, kai TV3 televiziją dar nebuvo nutraukusi sutarties su laidomis „Kodėl?“ ir „Paskutinė instancija“ kūrėjais. Pastaroji laida mėgino atskleisti D. Grybauskaitės biografijos faktus, bet TV3 nusprendė laidos nerodyti, o jos vedėja žurnalistė Rūta Janutienė prabilo apie spaudimą TV3 iš Prezidentūros. Vis dėlto jau kitą dieną laida buvo paviešinta internete, o netrukus ją parodė ir TV3. Drįstu spėti, kad naujausiose apklausose dėl šios istorijos D. Grybauskaitės populiarumas kris dar mažiausiai 10 punktų, nes žmonės iki šiol kalba: „Ar matei laidą?“. Beje, joje nieko neetiško parodyta nebuvo, nors apie etiką nutraukus sutartį kalbėjo TV3 atstovai. Galiausiai, ne R. Janutienės etika aptarinėjama šiame tekste. Tai atskira tema. Tačiau D. Grybauskaitės performansas „Grybašenka“ darosi nebejuokingas.
Jei vadovei nerūpi populiarumas, tuomet kas jaui rūpi? Ar mūsų valstybės vadovė elgiasi nuoširdžiai, ar vis dėlto yra kažkieno tampoma už virvučių? Jei D. Grybauskaitė sąmoningai stumia Lietuvą į politinę krizę, įdomu, kokia yra šio tikslo kaina ir kiek už ją teks sumokėti Lietuvos piliečiams?
Kas šiuo metu daugiausiai laimi politinių dividendų, nesunku suvokti. Tai pirmiausia socialdemokratai, mėginantys ieškoti kompromisų, ir tik šiek tiek Darbo partija. Pastaroji apskritai galėtų ilgiems metams įkopti į populiarumo viršūnę, jei tik jos propagandininkai imtųsi aktyvesnių veiksmų, o ne miegotų žiemos miegu.
