Mano nepriklausomą tėvynę nuolatos krečia įvairios baisybės, prieš kurias nublanksta pasaulinė krizė, pensininkų pensijų mažinimas ir visų produktų bei paslaugų brangimas. Būstas ar stogas virš galvos taip pabrango, kad vien jo išlaikymui nebeužtenka pensijos ar atlyginimo. Liaudis norėtų duonos ir žaidimų, bet gauna tik žaidimus.
Sekso revoliucijos aukos
Nugriaudėjo dainininkių Mios ir Zvonkės nagų susilaužymas ir apsidraskymas. Nagams ataugus pupytės pasididino krūtines, o jų vadė panelė Pikulytė, per televiziją pranešė eilėje stovintiems, kad iki šventų Kalėdų nesimylės, bet geria nuo mylėjimo nemalonumų saugančias tabletes ir praėjus šventėms kibs į darbą teikti malonumus jų geidžiantiems.
Raudojom dėl dvejeto motinos nužudytų sūnų... Stebėjomės atsiradusiais žudikės užtarėjais, ieškančiais ir nerandančiais, koks meilužis jai liepė žudyti. Beraudodami dėl nužudytų vaikų ir besidžiaugdami, kad jų tėvelis (šį kartą iš televizijos ekrano "žvelgdamas blaiviom akytėm") jau sukūrė trečią šeimą, mes, „burokai“ su „runkeliais“, atsitokėjome gavę sąskaitas už šildymą – jos buvo didesnės nei mūsų gaunamos pensijos ar atlyginimai. Susiruošėme su kirviais, basliais, šakėmis bei transparantais neįgalintys šliaužti, o įgalintys eiti prie Seimo. Policija pasiruošė mus sutikti su ašarinėm dujom ir vandens patrankom. To neprireikė, nes mums numetė ir mes griebėme naują jauką – kabliuką su kruvinom sekso revoliucijos aukom. Į dienos šviesą ištempė pedofilus ir su jais kovojantį drąsų Drąsį.
Auka privalo būti nekalta
Per dvidešimt nepriklausomybės metų visais galimais būdais (per televiziją, spaudą, literatūrą), seksualiai „šviesta“ (tvirkinta) mūsų tauta sulaukė aukos kuri, (tai nuo amžių žinoma) privalo būti vaikas arba nekalta mergaitė. Vaikai surasti. Nekaltas mergaites sunaikino sekso revoliucija. Aukomis pasirinkta nevedęs vyras ir išsiskyrusi moteris.
Aukojimas reikalingas mūsų nuodėmėms atpirkti. Budelis (aukotojas) turi būti doras ir tikintis. Senovėje tai atlikdavo žynys. Šiuo metu nei tinkamų aukų, nei padoraus aukotojo neatsirado. Mergytę, skirtą aukojimui, nutarta nukankinti tardymais ir ekspertizėmis. Visus aukojimo darbus „nudirbo“ aukojamos mergytės tėvelis Drąsius, drąsiai tardęs ir filmavęs savo dukrytę ir drąsiai apkaltinęs jos išnaudojimu bei pasmerkęs mirčiai du, reikalingus savo šeimoms ir mūsų nykstančiai tautai, žmones.
Nekęsdama lėtos ir neretai paperkamos teisėsaugos, tauta, užmiršusi, kad Drąsius praturtėjo draugaudamas su nusikaltėliais, ir savo dukrelę fotografuoti jos tariamo prievartavimo vietose vežiojo lydimas draugo, ne kartą teisto nusikaltėlio. Vien šią porą kartu išvydus, šiurpas ima.
Tauta mūru stojo pedofilijos išaiškintojo pusėn. Pedofilija, klykiam pasipiktinę, nors pono Drąsiaus kovą su pedofilais derėtų vadinti išprotėjusio, pavydo ir ambicijų griaužiamo pedofilo kovą su pedofilais. Būdamas trisdešimtmetis jis ištvirkino (gal būt nepataisomai) penkiolikametę savo dukrytės mamytę, kuri dabar jau internetu siūlo savo seksualines paslaugas. Užmiršę, kad apie mirusius „nieko blogo kalbėti negalima“ teisinam žmogžudystę, smerkiam nužudytus, o vaikai, kaip buvo tvirkinami, taip tvirkinami. Šeimos, auginančios iš asocialių tėvų atimtus vaikus įpareigotos nedarbo dienomis juos nuvežti tėvams.
„Turbūt tam, kad vaikai neužmirštų, ko ten yra išmokę, – skundėsi šešiametę globojanti ūkininkė. – Grįžusi iš gimdytojų utėlėm apleista mergytė, lenda į mano vyro kelnes, siūlydamasi pačiulpti. Jeigu jos tėvams atimtos teisės savo vaikus auginti, tai kodėl paliktos teisės juos tvirkinti“, – stebėjosi moteris .
Televizija, springdama iš malonumo, kasdien rodo laidas, kurios protingose demokratinėse šalyse vaikams neprieinamos, o suaugusiems brangios ir rodomos tik naktimis tiems, kuriems to labiausiai reikia. Dažniausiai lytiškai nepajėgiems seniams.
Mūsų gatvėse rodyti nuogą užpakalį draudžiama, bet televizijoje ir stadionuose drąsu, gražu ir šiuolaikiška. Liesą suvytusi užpakalėlį suspiegęs „sena merga ne zabova“ du kartus televizijoje tautai rodė „Puikiojo šou“ darbuotojas, garsusis Atsuktuvas. Gražesnius užpakalėlius rodo visokios pupytės. Nepatinka nežiūrėk. Mes nežiūrime, bet mūsų vaikeliai ir anūkėliai žiūri ir prisižiūrėję „drąsesnieji“ jau siūlo mokytojoms pačiulpti.
Kas buvo nieks, tas bus viskuo
Gėda prisipažinti, bet mes, 1950 metų laidos gydytojai, apie netradicinės orientacijos seksualines mažumas žinojome mažiau už dabartinius penktokus. Dėstytojai trumpai paaiškino, kad yra toks buržuazinis nukrypimas, kai turintys psichinių sutrikimų ar ištvirkę piliečiai paleistuvauja su vaikais ar savo lyties asmenimis. Kaip tai atliekama - neparodė, bet mes ir neprašėme.
Penktame kurse gabesni studentai jau buvo savarankiškai įsisavinę dauginimosi techniką, kurią pritaikę praktikoje sėkmingai augino vaikelius. Tie „vaikeliai“ šiandien jau profesoriai, dėstytojai, politikai, gydytojai – tęsia senąsias lietuviškas tradicijas. Tokias šeimas sparčiai naikina seksualinė revoliucija, kuriai kaip ir visoms revoliucijoms privalu nuversti buvusias vertybes ir iškelti niekintas. Kėlėme meilę, pasiaukojimą, ištikimybę bei teisingumą, dabar keliame seksą, išdavystę, veidmainystę ir melą. Užteks pavyzdžio, kad mūsų politikai partijas ir nuomones gali du kartus per dieną pakeisti.
Dalyvavau televizijos „Puikiajame šou“. Neturėdama sceninės išvaizdos, pasirodymo baiminausi. Bet tikėjausi protingai pakalbėti. Nepasisekė. Laidos vedėjas Šapras Nauskas nokautavo mane pirmu klausimu.
– Girdėjau smerkiate ištvirkimą? Kuo jums tai kliudo? – paklausė, žvelgdamas mažutėmis gudriomis akytėmis.
– Man nekliudo, bet aš galvoju... – pradėjau.
– Negalvokit, nesvajokit – nutraukė išsišiepęs klausinėtojas , – tokių, kaip Tamsta niekas nebekliudys.
„Šiuolaikiški mūsų televizijos laidų vedėjai ir televizijos žvaigždės Ameriką pralenkė – galvojau žiūrėdama, kaip Šapras Nauskas, užšokęs ant kažkokios pupytės paspirtuko (šiai džiaugsmingai spygaujant), per „Puikųjį šou“ demonstravo lytinį aktą. Jeigu toks dėdė, taip savo gęstantį seksualumą išlaisvintų gatvėje, nuo paauglės gautų į ausį, nuo policijos – pabaudą, nuo žiniasklaidos – viešumą, o iš darbavietės – mažiausiai papeikimą.
Televizijos ekrane iš pupytės gavo dovanų ilgesingą žvilgsnį ir žadančia šypseną. Profesionalė žino, kad televizijos laidų vedėjai neblogai uždirba. Tai, ko negalima rodyti gatvėje, rodyk televizijoje. „Ištobulėjome“ tiek, kad ir policininko uniforma nuo pasikėsinimo išprievartauti nebesaugo. Atvežta į nuovadą (paties Osto Penko išbandyta Kauno dainininkė) lindo prie policininkų pasididžiavimo, rodė nuogą užpakalį ir mokė pareigūnus Šapro Nausko rodytų veiksmų. Tautai viską parodė televizija. Tokia mūsų žvaigždžių reklama ir savireklama. Už tokius vaizdus nebaudžiama, bet kai senamadiškas žmogelis, pamatęs gatvėje taip besidarkančius vaikigalius, vieną iš jų diržu pašventino, tai šventintojo iki šiol ieško. Jeigu pagaus, „apdovanos“ teistumu už padorumo gynimą.
Išlaisvinto sekso iškovojimai man pradėjo kliudyti po to, kai trihektarininkė, atvažiavusi į miestą aplankyti savo gražuolio sūnaus studento, rado jį laižantį seno gėjaus sėdynę. Už metų vaikinas pasikorė. Jį palaidojo šalia motinos, kuri neužilgo nusižudė po pamatyto vienintelio sūnaus nuopolio.
Specialisto konsultacija
Laisvai plevėsuojanti vaivorykštinė vėliava reiškia toleranciją tiems, kurie tenkina savo netradicinius seksualinius poreikius. Ji turėtų nuolatos pleventi Vilniuje ant dviejų gėjų viešnamių, bet galėtų plevėsuoti ir privatizuotame merijos pastate, nes nusimovęs kelnes ir ant storo pilvo storai angliškai užsirašęs raginimą pačiulpti, mus prie to veda pats Vilniaus meras. Mero balsas – Vyriausybės ir partijų balsas. Teks klausyti.
Mokyklose, regis, pradės vaikus mokyti čiulpti, o gal ir nuo darželio – taip galvojau, atidarydama duris lauktam teismo medicinos ekspertui, nes pasikorusio vaikinuko teta prašė sužinoti giminaičio mirties priežastį. Aš taipogi tikėjausi padoraus, prisiliečiančio ne tik prie amžinybės, bet ir didžiausio gyvenimo purvo, žmogaus konsultacijos.
– Kas atsitiko? – paklausė atėjęs gydytojas.
– Rašau knygą „Tikro lietuvio ieškojimas“. Paaiškinkit, kodėl per dvidešimt nepriklausomybės metų doroje ir kuklioje mūsų tautoje priviso tiek besireklamuojančių gėjų, pedofilų, nekrofilų, zoofilų. Humoristai ir aktoriai klausytojus tik tuštinimusi bei seksu „džiugina“.
– Gal tai generalinė visų partijų linija, – truktelėjo pečiais svečias. – Atnešk kavos. Be jos nei kalbėti, nei kojų pavilkti nebesugebu. Darbų marios. Kasdien pjauna, muša, prievartauja.
– Noriu pasiteirauti dėl to pasikorusio vaikinuko, kurį skrodėte? Giminės nori jo mirties priežastį sužinoti. Ko jam trūko? Turėjo globėją, pinigų.
– Turėjo ir padorumo likučių. Sifiliu užsikrėtė. Tai - nieko baisaus. Pagydoma. Tiesa, kai metus nieko motinai nerašęs grįžęs iš užsienio norėjo ją nustebinti atvežtomis dovanomis ir praturtėjimu, sužinojo, kad jos nebėra. Savižudybė jam buvo pati geriausia išeitis. Iš tos duobės, į kurią buvo įklimpęs, nebeiškylama.
– Jis buvo gėjus? – klausiau.
– Tokiu jį pavertė gėjų viešnamis. Ten be mokesčio įleidžiami berniukai, kad seni gėjai turėtų iš ko pasirinkti naujas aukas. Viešai deklaruojama, kad tokiu būdu jie padeda studentams baigti mokslus. Motinos numylėtinis, kaimo vaikas į jų viešnamį pakliuvęs iš žingeidumo, tą pačią naktį iš ten išėjo kaip seno turtingo gėjaus meilužis. Du valdžios įteisinti Vilniuje veikiantys gėjų viešnamiai tviska prabanga, vyriško pasididžiavimo simboliais išpuoštais baldais, „go-go“ šokėjais ir atskirais įėjimais norintiems atsipalaiduoti „garbingiems“ vyrams.
Kambariai intymiam ištvirkavimui prilygsta aukščiausios klasės gėjų viešnamiams Europoje. Mūsų valdžia, kartu su Europos Sąjunga skyrė jų lygai ne tik didelę vienkartinę paramą, bet kasmet remia penkiais tūkstančius litų, kad „diskriminuojamieji“, tvirti kaip jaučiai gėjų vadai, neeikvotų savo lėšų tarpusavio susirašinėjimui, literatūros platinimui bei gėjų manifesto vykdymui. Tačiau gėjų ir ypač jų meilužių - verta gailėtis. Jie per metus sulaižo po trejetą kilogramų žmogiškų išmatų. Taip jie tenkinasi, linksminasi ir užsikrečia lytinėmis ligomis. Nelabai gražu, todėl televizija tokių linksmybių dar nerodė, – aiškina svečias.
– Kodėl tokios privilegijos tik gėjams? Kodėl pedofilai negauna panašios pagalbos? – klausiu.
– Apie viską pagalvota. Apie mažą kainą taipogi. Teisė vaikams nuo keturiolikos metų pasirinkti seksualinę orientaciją leidžia gėjams ir homoseksualams nebaudžiamai naudotis jaunu kūnu. To trokšta ne padorūs gėjai ar pedofilai, bet dažniausiai iš nusikaltėlių kilę verslininkai. Turėdami šeimą, vaikus ir net šiokią tokią visuomenės pagarbą, jie užsinori pabandyti netradiciškai su nekaltais berniukais, nes jaučia pasitenkinimą nužemindami kitus.
Jaunuolius ir vaikus nužeminti lengviausia. Keturiolikmečiai vaikų namų auklėtiniai kartu su jų mokslo draugais iš menkiau pasiturinčių šeimų, „gailestingų“ turtingų dėdžių savaitgaliui pakviečiami į Palangą pasidžiaugti jūra. Grįžta su geradarių dovanota saldainių dėžele, penkiasdešimčia litų ir seksualine patirtimi. Jokios prievartos nebuvo. Vaikai rinkosi seksualinę orientaciją, bet gėdijasi savo poelgio ir tyli, kaip vandens į burną prisisėmę. Po keleto tokių pasivažinėjimų kai kas iš vaikelių pradeda nebelaikyti išmatų. Tuomet teismo medicinos ekspertas sužino įstatymų „spindesį ir skurdą“.
Ištvirkę homoseksualai giriasi, kad juos džiugina ne tiek ištvirkavimas, kiek naujos aukos suviliojimas. Mūsų šalis vykdo gėjų manifesto priesakus ištvirkinti kaip galima daugiau jaunuolių. Pedofilijos šaknų ir šaknelių reikėtų ieškoti tarp ištvirkusių senių, kurie meta normalias šeimas dėl dvidešimt metų jaunesnės sekretorės guolio.
– Mergytė, apie kurią kalba visa Lietuva, pasakojo tėvui, kad dėdės ją laižė ir rodė, – sakau.
– Arba apie tai tėvas pasakojo dukrelei. Ketverių penkerių metų fiziškai nesužaloto vaikelio joks protingas žmogus netardys ir netampys po ekspertizes. Matytus vaizdus, jeigu tokie buvo, bet jie nesikartoja ir neprimenami, toks vaikelis greitai užmiršta. Tikėti tokio vaikelio pasakojimais ypatingai kai ją „tardo“ tėvas, nesuprantama ir pavojinga. Dar pavojingiau žurnalistams lėkti į kalėjimą, kad suteiktų galimybę žmogžudžiui homoseksualistui šmeižti teisėsaugą, kuri, šiam gudriam išsigimėliui skirdama bausmę kalėti iki gyvos galvos, dirbo nepriekaištingai.
Mačiau kaip televizijoje ekrane ta mergytė šokinėjo. Lengvai pastebimas suaugusių dalyvavimas tuose parodymuose. Jeigu psichiatrai nebeturi specialisto, galinčio įvertinti tokius tėvo, tetos ir mergytės pasakojimus, jiems galėtų padėti teismo medicina.
– Abejoju – sakau. – Prisimenu, kažkada dieną su naktimi sumaišiusi mūsų Europos ministrė, atgaliniu bėgiu mirtinai sužalojo protesto akcijos dalyvį. Politikams nepatiko tokia jo mirties priežastis. Kasė lavoną, kad pats jūsų vadas paneigtų suvažinėjimą. Šis nustatė infarktą, bet paaiškinti, kodėl parblokštas žmogus krito aukštielninkas, nors ištikti infarkto krinta veidu į žemę, nesugebėjo.
– Užtat jis sugeba vadovauti. Mūsų profesija neprestižinė. Atlyginimai vidutiniški, todėl už dešimtį tūkstančių litų, kai kas iš mūsiškių nubrozdintą nosį pripažįsta kaip sunkų kūno sužalojimą su sveikatos sutrikimu, suteikiantį teisę išvaryti iš namų taip nusikaltusį sutuoktinį, ir vietoj jo parsivesti seksualesnį mylimąjį. O nieko tokiam ekspertui nedavęs sužalotasis gali per porą dienų mirti, spausdamas prie krūtinės pažymą, kad sužalojimas jam nesukėlė jokio sveikatos sutrikimo, – pajuokavo svečias. – Greitas nesąžiningas praturtėjimas sudarko tiek žmogaus protą, tiek ir jo veidą. Tokiam atrodo, kad visi tokie, kaip jis, tik kiti negabūs ir nesugebantys pasigriebti tai, ką jis sugebėjo. Pedofilijos aiškintojo ir du žmones pražudžiusio Drasiaus šeima ne iš darbo ar talento praturtėjo. Ji manęs nebejaudina Jaudina žmonių nebesugėbėjimas orientuotis aplinkoje. Teisėsauga dirbo blogai, tačiau džiaugtis nekaltų žmonių nužudymu gali nebent pertekliaus ir nebaudžiamumo „perkaitintos“ smegenys. Pas tave šalta. Ar užteko pensijos užsimokėti už šildymą? – paklausė.
– Penkiasdešimt litų trūko, – prisipažinau.
Televizijos ekrane humoro laidoje pasirodė Šapras Nauskas. Įjungiau garsą. Švepliuodamas ir kaišiodamas liežuvį, aktorius tyčiojosi iš silpnapročių ir ligonių. Jo grimas su atsikišusiais iš ausų plaukų kuokštais buvo šlykštus, bet iš lūpų lindo dar šlykštesni žodžiai.
– Aktorius kankinasi dėl sunkaus vidurių užkietėjimo.Tai rodo jo kaišiojamas baltomis apnašomis apdėtas liežuvis, – nustatinėjo diagnozę svečias. – Pūvančios, ypač baltyminės medžiagos, sudarko medžiagų apykaitą ir apnuodija smegenis. Už keleto metų jis ir be grimo taip atrodys. Išjunk televizorių, – paprašė. – Paskaičiavau: milijoną litų mums, mokesčių mokėtojams, jau kainavo to vieno seksualinio ištvirkimo tyrimas. Aišku, jeigu neskaičiuosime dviejų nekaltų žmonių nužudymo, dar labiau smukusio mūsų teisėsaugos autoriteto, prie kurio nužeminimo labai prisidėjo teisėja su savo vyru advokatu. Jeigu pradėsime skaičiuoti nužudytų šeimų artimųjų ašaras ir klykiančią dar daugiau tokių pat aukų reikalaujančią apkvailintą visuomenę, tai nublanks nedarbas, krizė, visi kiti nepritekliai ir kainos už šildymą. Ko dar norėtum manęs paklausti? – pasiteiravo svečias.
– O tos tyrimams ir tardymui paaukotos mergytės motina, pati sutikusi, kad jos dukrytę augintų sugyventinio šeima ir pati internete pasiūliusi savo seksualines paslaugos. Ar jos reikia gailėtis?
– Nebereikia. Ji iš to turėjo asmeninės naudos, atnešusios sunkiai nuplaunamą dėmę jai padėjusiam žmogui, kuris šiandien jau tik vienas – vienos penkiametės mergytės liudijimu – kaltinamas jos tvirkinimu. Nuo penkiolikos metų seksualinį gyvenimą pradėjusioms mergaitėms labiausiai tinka mūsų liaudies posakis: „kas tėvo motinos neklauso, valgo duoną sausą“.
– Jūs toje bjaurioje byloje nematote prokuratūros ir teisėsaugos kaltės? – paklausiau.
– Matau pačią didžiausią. Pirmiausia, jie turėjo žinoti, kad du šimtus skundų parašiusiam, negarbingai praturtėjusiam žmogui, buvo reikalinga skubi psichiatrinė ekspertizė. Teisėjų kolegija turėjo sudrausminti kurstančią savo brolį nusikalsti teisėją ir įspėti jos vyrą. Prokurorai privalėjo tuoj pat gelbėti apšmeižtą pagalbos besišaukiantį teisėją.
Gerais darbais pragaras grįstas
Kartą savaitėje, dažniausiai šeštadieniais, kitoje gatvės pusėje atsistodavęs vyriškis, laukdavo jaunos mergaitės ar moters pasirodymo. Tokiai pasirodžius, skubiai praskleisdavo apsiaustą ir parodydavo jai savo vyrišką pasididžiavimą. Šiai suspiegus ir pasileidus bėgti, vyro veide atsirasdavo džiaugsminga pasitenkinimo šypsena. Paskambinau policijai. Jie labai pralinksmėjo. Liepė nežiūrėti. Paaiškino, kad rodyti, ką turi ir ką nori, įstatymai nedraudžia.
Dabar vyras nebeateina. Paskutinį kartą savo pasididžiavimą jis parodė gal kokių dvylikos metų mergaitei. Ši suspiegė. Priekyje ėjęs vyras atsigręžė, pamatė, sugrįžo ir pradėjo talžyti rodytoją. Parkritusį apspardė. Pro savo virtuvės langą mačiau, kaip raudonas kraujas nudažė sniegą. Atsikėlęs vyras šluostėsi iš nosies tekantį kraują, valėsi sniegu ir krauju suteptus rūbus. Atrodo, jis verkė. Pasibjaurėjimą, kurį jutau jo elgesiui, pakeitė gailestis. Pagal savo amžių jis galėjo būti mano sūnus. Be abejo, turėjo motiną, seserį, brolį, kurie nieko nežinojo apie tokį sau artimo žmogaus pomėgį. „Jis neturės kam pasiskųsti“ – norėjau atsivesti sužalotąjį, pagirdyti jį arbata, nuraminti, pasakyti, kad jį suprantu, bet žinojau, kad jam tai nebus malonu.
Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau), vienas genialiausių rašytojų, „Išpažintyje“ aprašo savo pomėgį rodyti praeiviams „pasididžiavimą“ bei džiaugsmą, kurį patirdavo vaikystėje mušamas moters. Norėdamas gauti į kailį, tyčia darydavo eibes. Mokytojai supratus, kad tuo metu mokyklose taikomas neklaužadų auklėjimas, būsimam rašytojui teikia džiaugsmą, „auklėjimą“ atidavė savo broliui. Vaiko išdaigos bematant liovėsi.
Mūsų organizme, o galvelėje netgi dažniau nei kepenyse ar inkstuose, vyksta įvairiausi dar neištirti procesai ir reakcijos. Tai vyksta ir pačių mokslininkų tyrėjų galvose. Neretai tokie pomėgiai netelpa į visiškai ar beveik visiškai normalius žmogaus elgesio rėmus.
Universiteto dėstytojas, studentų ir šeimos mylimas, šeštadieniais vienas eidavo pasivaikščioti į Vingio parką. Įlįsdavo į krūmus ir laukdavo. Takelyje pasirodžius merginoms išlįsdavo ir parodydavo joms savo pasididžiavimą. Šios suklykdavo ir pabėgdavo. Būtų iki šiol taip laksčiusios, bet kartą neapsižiūrėjęs dėstytojas parodė pasididžiavimą savo studentėms.
Viena jų nesutriko, sustabdė norėjusias pabėgti drauges ir neleido pabėgti išsigandusiam dėstytojui. Užpakalyje ėję merginų kavalieriai dėstytoją primušė, universiteto vadovybė atleido jį iš pareigų, o šeima pasmerkė. Triukšmas ir pasipiktinimas, prisimenu, tęsėsi kokį mėnesį ar net daugiau. Išmestas iš universiteto ir visai teisingai užpultas dėstytojas vos nenusižudė.
Šiandien jis vienišas pensininkas. Man pavyko su juo pasikalbėti. Po nuoširdaus pokalbio vos neapsiverkiau, dėkodama Viešpačiui, kad jis į mano protą kokių nors panašių norų neįkišo. Iš pokalbio supratau , kad mes neteisingai diskriminuojame tuos šiek tiek nelaimingus žmones. Jų nėra daug. Nevyriausybinių organizacijų jie – kaip homoseksualistai – nekuria, paramos neprašo ir atkišę pasididžiavimus nesiruošia demonstruoti. Savo pavojingą „darbą“ jie dirba pavieniui ir net stengiasi vienas kito nepažinti. Kad du draugai kartu rodytų pasididžiavimus, niekas nėra nei matęs, nei girdėjęs.
Galvoju, imsiu ir pasikalbėsiu su laukiančiu teismo, saugomo, kad pasipiktinusi tauta jo nesudraskytų, visai Lietuvai žinomu vyriškiu, rodžiusiu vyrišką pasididžiavimą Drąsiaus mergytei.
Jeigu paprastąjį pasipūtimą ir pasididžiavimą mums „burokams“ kasdien rodantys ponai atsidurtų teisme, prieš juos ne vien penkiametė mergytė, bet visa tauta eitų liudyti.
Tikėjausi, kad ponas Andrius, per televiziją prisipažinęs, jog simpatizavo tvirkintos mergytės motinai, paaiškins, kodėl pasididžiavimą rodė vaikui. Išties, kam rodyti, jeigu vaikas nei nusigąs, nei suklyks, nes jau yra „daug matęs, daug regėjęs“? Įvykus seksualinei revoliucijai ir atsikračius drovumo, moteriškos krūtinės ir vyriški pasididžiavimai dažnai nevaržomai, matant vaikams, maskatuojasi kai kurių žmonių virtuvėse ir miegamuosiuose.
Lietuvis turi mokėti lietuviškai
– Ponas Andriau, – klausiu prasiveržusi pro apsaugas, – kodėl jūs, įsimylėjęs pono Drąsiaus sugyventinę ir pradėjęs su ja seksualinius žaidimus, negalėjote pasisaugoti, kad jos dukrytė nematytų jūsų vyriško pasididžiavimo.
– Jūs turbūt išprotėjote, – nusigando ponas Andrius. – Aš nieko nerodžiau. Aš, ta prasme, turiu žmoną, vaikų. Aš nebuvau pamilęs pono Drąsiaus sugyventinės.
– Televizijos ekrane šnekėjote, kad simpatizavote ir kad viską prisipažinsite.
– Žodis "simpatizavo" nereiškia, kad mylėjau ar miegojau, – baisėjosi ponas Andrius, – Jūs ne taip supratote. Man, ta prasme, buvo jos gaila. Padėjau jai, mašiną paskolinau, jos dukrelės krikšto tėvu pabuvau. Mano šeima dėl to man jokių, ta prasme, priekaištų nereiškė.
– Įvyko seksualinė revoliucija, – paaiškinau, – net žodis „mylėjosi“ jau naudojamas apibūdinti vyro ir prostitutės sueitis. Ir kam visur kaišioti žodžius „ta prasme“, kai jūsų geradarystėje nebeliko jokios prasmės, o tik jūsų apšmeižimas, paženklintas dviejų žmonių žmogžudyste.
Atsisveikinę su visiškai nusigandusiu ponu Andriumi, pagalvokime, kokias „vertybes“ mums suteikė sekso revoliucija .
Jeigu ji nebūtų įvykusi ir sugriovusi mūsų kuklios ir santūrios tautos moralės, ponas Drąsius nebūtų tvirkinęs nepilnametės savo dukros mamytės, bet būtų vedęs sau tinkamo amžiaus moterį, dirbtų eilinio žmogaus darbą ir laimingai augintų vaikelius. Būtų gyvi du nužudyti žmonės. Pupytės ne pasididinę krūtines cypautų, bet būtų pačios gražiausios pedagogės, gydytojos, medicinos seselės. Du motinos nužudyti berniukai gaudytų žuvis upėje, kurioje mirko jų lavonėliai.
Niekam nekliudė ir niekam niekada nekliudys padorūs homoseksualai. Tarp jų - pakankamai talentingų ir mūsų tautai reikalingų žmonių.
Mums ir visoms tautoms kliudo ištvirkimas. Jo gausiausia gėjų tarpe. 70 procentų AIDS susirgimų tenka ištvirkusiems gėjams ir jų suviliotiems vaikinams.
Seksualumu (dabar reikėtų sakyti „pasileidimu“) didžiuojamasi. Apsinuoginanti merga vadinama drąsia. Į moterų kalėjimą ne kunigą su krapylu siunčia, bet vyrų striptizą. Tai regėdamos kalėjimo senbuvės iš džiaugsmo švilpia ir kaukia. Panašiai, tik iš liūdesio, išgirdę siūlymą mažinti jų gaunamus atlyginimus, švilpia ir kaukia Seimo nariai.
Jeigu mažoji Drąsiaus dukrelė, tvirkinta tik laižymusi ir rodymu, tai tokiais vaizdais nuo pat nepriklausomybės pradžios, tvirkinama visa Lietuva.
Norėdamas surasti pedofilijos bei žmogžudystės siūlo galus ir prisikasti prie teisybės, vienas Lietuvos dienraštis kreipėsi į Lietuvos Vyriausiąją raganą. Adresas teisingas. Ragana apie seksą išmano. Tekėdama už paskutinio savo vyro kartu su svečiais (rodė televizija) kvatodami rijo tortą, vaizduojantį vyro lytinius organus, ir visi visaip laižėsi. Praradusi padorumą, ragana proto ir gudrumo neprarado. Laikraščiui ji paaiškino, kad tik išprotėjęs žmogus, supratęs, kad jo ištvirkinta moteris turi geresnį globėją, gali rašyti du šimtus skundų, ryžtis tokiam mažos dukrelės kamantinėjimui ir įtarinėjimais pasmerkti mirčiai du žmones.
Paaiškinimas teisingas, bet kodėl tokios mintys, be raganų pagalbos, pačios neateina į pareigūnų galvas. Matyt, trūksta kompetencijos. Todėl būtina visiems teisininkams išklausyti privalomus psichinių ligų atpažinimo kursus. Pranašu galima pabūti ir be raganų pagalbos. Nepakaltinamus žmogžudžius talpina į Rokiškio ligoninę. Iš ten, už metų, kaip pasveikusius, paleidžia. Paleisti jie bematant grįžta atgal į savo beprotybę.
Prokurorams bei teisėjams, kol dar neišklausė minėtų kursų, teisybės išaiškinimui verta nulėkti pas vyriausiąją Lietuvos raganą. Susisiekusi su pragaro kanceliarija, ji sužinos, per kieno malonę ponas Drasius turėjo ginklą? Nuo ko jis gynėsi ir kas ir dėl ko jam grasino? Dera sužinoti, koks velnias liepia mūsų teisėsaugai Drąsiaus dukrelę atiduoti tetai teisėjai, kuri patarimais išprotėjusiam broliui, prisidėjo prie beprasmių Lietuvą sukrėtusių žudynių.
