Likimo deivė Fortūna lėmė, kad esu jau antroje komisijoje, nagrinėjančioje Seimo nario neliečiamybės klausimą. Pirmą kartą tai buvo signataro Audriaus Butkevičiaus, šį kartą – Neringos Venckienės byla. Nesigilindamas į pirmosios bylos peripetijas, pasidalysiu jos svarbiausiu įspūdžiu – tuometinio Generalinio prokuroro užsidegimu nuteisti.
Neringos Venckienės byloje gali įžvelgti panašų instinktą – nepaisant faktų visumos, pritaikyti kodekso straipsnį. Kiek perfrazuojant populiarų posakį veikiama pagal principą „Žmogus yra, teisės straipsnių surasime.“
Straipsniai jau surašyti, tačiau su įrodymais striuka. Teisininkai gali kaltinti, kad globėja Neringa Venckienė seneliams Kedžiams pasyviai stebint ar net pritariant visaip žalojo globojamą savo brolio dukrą. Galima įrodinėti, kad Neringa Venckienė mergaitės pagrobimo metu spardė, kandžiojo, spjaudė Laimutę Stankūnaitę. Galima teigti, kad Neringa Venckienė „patiesė“ ant grindų sambo pasaulio vicečempioną. Tačiau to nepakanka – reikia faktinės medžiagos, akivaizdžių įrodymų, kad buvo taip, kaip kalba ir rašo prokurorai.
Rodos, šiais laikais tai neturėtų būti problema – egzistuoja audio, video ir kitokia aparatūra faktams, įvykiams, veikoms užfiksuoti. Juolab, tokiais atvejais, kai teisėsaugos institucijos IŠ ANKSTO PLANUOJA įvykdyti vieną ar kitą operaciją. Įvairūs šaltiniai rodo, kad įvykius Klonio gatvėje, Kedžių name fiksavo net keli žmonės. Vadinasi, tyrimo medžiaga turėtų būti gausi ir sistemiška.
Generalinio prokuroro teikime dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo Neringai Venckienei, nurodoma, jog teikimas grindžiamas įvairiapuse medžiaga. Taip pat ir vaizdo įrašais. Vaizdo įrašai yra ypatinga medžiaga. Ją ypač sunku nesąmoningai iškreipti ar sąmoningai suklastoti.
Nemaža dalis visuomenės įtaria, kad mūsų teisėsauga pedofilijos, mažiausiai keturių žmonių žūties, mergaitės paėmimo bylose, apskritai visoje šioje komplikuotoje istorijoje, elgiasi šališkai, kad faktai grupuojami, liudininkai tendencingai atrenkami, bylų nuoseklumas (ar nenuoseklumas) nustatomas pagal principą – reikia įrodyti Kedžių, Venckų, Klonio gatvės budėtojų veiksmų asocialumą, amoralumą ir, galų gale, neteisėtumą.
Tokios skeptiškos mūsų piliečių nuostatos būtų bent iš dalies išsklaidytos, jeigu Generalinis prokuroras Darius Valys ir jo komanda į Seimo komisijos, nagrinėjančios Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės klausimą, posėdį būtų atnešęs mergaitės paėmimo iš jos senelių namų vaizdo įrašą.
Seimo komisija, kuri tiria N.Venckienės teisinės neliečiamybės klausimą, peržiūrėjusi vaizdo įrašą, būtų galėjusi akivaizdžiai ir tiesiogiai pamatyti, kas ką darė Kedžių namo viduje. Tokio vaizdo įrašo pademonstravimas būtų išsklaidęs daugumą abejonių į dvi stovyklas susiskirsčiusių piliečių galvose. Deja, kaip dauguma mano pažįstamų bei kolegų ir numatė, prokuroro D.Valio komanda to nepadarė. Komisija nebuvo supažindinta su prašytu vaizdo įrašu. Pasekmė – buvo pažeminta komisija ir atitinkamai visas Seimas. Įtarumo ir nepasitikėjimo teisėsauga atmosfera, esu tikras, sustiprėjo. Tolesnis komisijos darbas tapo mažai prasmingas- kaip gali spręsti teisinės neliečiamybės klausimą nedisponuodamas esmine informacija?
Seimo nariai yra žmonės, kurie davė priesaiką tarnauti viešiesiems nacionaliniams interesams, taip pat ir teisingumui. Laikinosios komisijos nariai prisiėmė papildomus įsipareigojimus neplatinti paslaptį sudarančių bylos duomenų.
Nepaisant viso to, Darius Valys komisijai pademonstravo tik ištrauką iš Lietuvos ryto televizijos laidos ir parodė krūvą „popierinės“ medžiagos. Taip pat ir tokios, kurios komisija neprašė. Tačiau kas gali nepamatęs pilno vaizdo įrašo patvirtinti, kad rašytinė medžiaga atitinka tikrovę, kad ji nėra falsifikuota? Niekas. Nebent Lietuvoje išgarsinti marsiečiai. Tik rašytinę medžiagą palyginus su vaizdo, audio ir foto medžiaga, galima patvirtinti „popierinės“ bylos medžiagos autentiškumą. Dabartinėje situacijoje tiesiog knieti panaudoti garsųjį posakį-„Kas gali paneigti, kad...“. Kas gali paneigti, kad generalinis prokuroras manipuliuoja turima informacija vedinas kažkokių tikslų.
Peršasi įkyri mintis, kad Darius Valys nenori, kad Seimas sužinotų, kas iš tiesų vyko mergaitės senelių Kedžių namo viduje. Pavyzdžiui, ką ten veikė moteris su guminėmis pirštinėmis, kokiu tikslu buvo atneštas dekis ir ar sambo vicečempionas skausmingai nelaužė rankų teisinę neliečiamybę turinčiai teisėjai. Nenori, nes bijo, kad po vaizdajuostės demonstravimo gali paaiškėti, kad prieš mergaitę ir teisėją buvo panaudotas fizinis ir psichologinis smurtas.
Prokurorams tikrai pakanka juridinio išsilavinimo suvokti, kad prievarta prieš mergaitę ir teisinę neliečiamybę turinčią teisėją yra nusikaltimas. Už jį turėtų būti teisiami to nusikaltimo organizatoriai ir vykdytojai. Bausmės - bent jau moralinės- turėtų sulaukti ir purviną propagandinę, faktus iškraipančią kampaniją vykdanti informacinio palaikymo grupė - ekskomjaunuoliškos žiniasklaidos atstovai. Tai įvyktų, jei mes būtume demokratiška, teisingumo principus išpažįstanti, ne tik juos deklaruojanti, šalis.
Kadangi neturime demokratinės, į teisingumą orientuotos politinės sistemos, kadangi viešumas ir skaidrumas mums svetimi, nes mums savo valią primetė niekieno nerinkti klanai, šios Seimą ir visuomenę bandančios suklaidinti jėgos dar jaučiasi saugiai. Tačiau tai laikinas jų saugumas. Ateina visuomenės praregėjimo laikas. Ir klanų veiksmai- paradoksas- tą laiką artina.
P.S. Viešojoje erdvėje gausu video, garso ir foto medžiagos, iš kurios akivaizdžiai matyti – mirtinai išgąsdinta, rėkianti mergaitė nešama iš Kedžių namų į automobilį. Komisijoje aš klausiau prokurorų, kokie buvo advokato G.Černiausko veiksmai tame epizode. Atsakymas prieštaravo vaizdams, kurie plačiai pasklidę visuomenėje. Vien šito prieštaravimo tarp prokurorų atsakymo ir visiems prieinamų vaizdų pakanka, kad rimtai suabejotum visos kitos prokurorų pateiktos „popierinės“ medžiagos autentiškumu.
Povilas Gylys
