Žemaitijoje, poilsiavietėje – tikra laukinukų prieglauda. Visi jie čia pateko per žmonių beribį žiaurumą. Ši kiaunytė su broliu buvo tiesiog iškrapštyti iš guolio ir išmesti į šiukšlyną. Mažylius priglaudęs gamtininkas sako, kad ko gero, taip pasielgė godus kaimietis, mat kiaunės vagia kiaušinius.
Žmogaus godumo ir žiaurumo pavyzdžius Petras vardija ir toliau. Ūkininkai šienauja prasilenkdami ne tik su darbo taisyklėmis, bet ir su sveiku protu – dalgiais rėžia per visą gyvastį, kuri tik gyvena jų pievoje: per stirnas, kiškučius, ežius. Dėl to, kad pagailėjo euro gyvūnus baidančiam barškalui įsigyti ar patingėjo pievos gabalą apvažiuoti.
Šis stirniukas, kuriam žoliapjove nurėžta kanopėlė – gyvas žmonių žiaurumo įrodymas. Sužaloję gyvulėlį šienpjoviai nieko geriau nesugalvojo, kaip tik surasti, kas laiko vilkus, ir pasiūlyti stirniuką sušerti jiems.
Ožkos pienu maitinamas, ant rankų išnešiotas šlubas stirniukas netrukus pasijus dar geriau. Petras jį rodo ne šiaip. Sako, ūkininkams be sąžinės pirštu baksnos, kad jie matytų, ko pridirba per savo godumą ir kvailumą.
„Žadėjo protezą padaryt. Jis bus visiems įsimintinas dalykas, kad pasikeistų nuomonė apie visa tą, kas darosi aplink. Kad gailestį iššauktų. Nes dingo gailestis“, - sako Žvėrinčiaus šeimininkas Petras.
Petras aiškina šienavimo taisykles, kurių kaimas paisė šimtmečiais. Pievą šienauti nuo vidurio, kad į kraštus pabėgtų gyvūnai. Ir bent pasignalizuoti traktoriumi – pagąsdinti keturkojus ir sparnuočius.
Petras pyksta ant neatsakingų žmonių. Visus lyg šiukšles išmestus gyvūnus jis priglaudė. Į laisvę jų paleisti negalima. Stirniukas neišgyvens. O kiaunę ir prijaukintas lapes tiesiog kas nors užmuš, mat jos įpratę eit prie žmogaus. O šiuolaikinis kaimietis nelinkęs vienu kitu kiaušiniu su kiaune ar lape dalintis. Tai šioms belieka tik atrasti savo vietą nelaisvėje.
Petras sako, kad pats laikas atsibusti ir gerbti gamtą. Iš jos ne tik imti, bet ir atiduoti – gi nenuskurs ūkininkas, kiaunei kiaušinį ar vištą pavogus.
Plačiau apie tai – TV3 reportaže.