Irena BUDRIENĖ Nors savaitgalį žiema rodė ragus – drėbė sniegą ir pūtė stiprokas vėjas, gamtininkai ir etnologai jau stebi pavasario ženklus. „Žemė neįšalusi, todėl augalų vegetacija bus ankstyva“, – prognozavo Šiaulių rajono Kurtuvėnų regioninio parko ekologas Vidmantas Lopeta.
Galveles kelia snieguolės
„Saulės atokaitoje jau žydi snieguolės“, – pirmąsias pavasario pranašes pastebėjo Šiaulių rajono Kurtuvėnų regioninio parko ekologas Vidmantas Lopeta. Bet paukščiai dar neskuba sugrįžti. Gamtininko teigimu, kol kas nei vieversiai, nei varnėnai dar neparskrido. Nesulaukėme ir gulbių giesmininkių, kurios taip pat parlekia vienos pirmųjų.
V. Lopeta atkreipė dėmesį, kad šią žiemą per atlydį sliekai buvo išlindę į žemės paviršių. Tuo, rausdami kurmiarausius, naudojosi kurmiai. „Galima prognozuoti, kad nesant įšalo, augalų vegetacija bus ankstyva, ankstyvesnis bus ir pavasaris“, – sakė gamtininkas.
Esą kaimuose žmonės pastebėjo, kad iš klevų jau bėga sula. „Klevo sula pradeda bėgti, kai išeina pašalas. O jei pašalo nėra – labai anksti“, – neslėpė ekologas.
Spėdavo metus
„Kadangi anksčiau žmonės metus skaičiuodavo nuo kovo, pagal pirmąsias kovo dienas spėdavo, kokie bus metai“,– „Šiaulių kraštui“ sakė gamtos mokslų daktaras, etnologas Libertas Klimka. Kovo pirmoji pranašaudavo, koks bus pavasaris, antroji – vasara, trečioji – ruduo.
„Pirmosiomis kovo dienomis ir saulutė švietė, ir snaigės krito iš dangaus. Greičiausiai ir pavasaris, ir vasara bus permainingi“, – spėjo etnologas. Jis juokavo, kad dėl to bėdos nėra – dabar lietuviai atostogauja Turkijoje ir Egipte, o ten kaip tik būna per karšta.
L. Klimka priminė ir kitus pavasarį pranašaujančius ženklus.
Gilioje senovėje iš medžioklės ir surinktų gamtos dovanų gyvenę mūsų protėviai, labai laukdavo pavasario. Manydavo, kad paukščiai ant savo sparnų į gimtinę parneša šilumą. Kartu – išsigelbėjimą nuo šalčio, nepriteklių, bado. Tų laikų atmintis tebėra gyva lietuvių etninėje kultūroje – tradicinio kalendoriaus pavasario mėnesiai ir dienos vadinami paukščių vardais.
„Jau turėjo vieversiukas parskristi – Vieversio diena yra vasario 24 –oji“,– sakė etnologas. Bet kol kas mūsų laukus kloja sniegas, todėl vieversiui nėra kur nutūpti ir jis negrįžta. Senoliai sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja, pavasaris bus ankstyvas. O jei parskrenda anksčiau, pavasaris užsitęs, ilgai bus šalta.
Merginos Vieversio dieną nešukuodavo plaukų, – antraip vištos vasarą darželius iškapstys. Jei norėdavo veido skaistumą net per vasaros kaitrą išsaugoti, turi šią dieną sniegu triskart gerai nusiprausti. Vaikus suaugusieji paragindavo: „Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę, ir vėl tekini namo, – visus metus būsit greiti kaip vyturys“.
Špokų dieną varva varvekliai
Kovo 4 – oji Šv. Kazimiero, dar vadinama Špokų diena, nes parskrenda kovarniai ir varnėnai. „Tą dieną reikia nors trumpam praverti tvartų duris, pradžiuginti galvijus saulės spindulėliu ir pirmaisiais pavasario garsais. Per geras Kazimierines nuo stogo vidurdienį tiek prilaša vandens, kad žąsinas gali iš balutės atsigerti. Žmonės žiūrėdavo, ar varvekliai ilgi – tada gerai užaugs anksčiau pasėti linai. Jeigu varvekliai trumpi, geriau vėliau linus sėti“, – šypsojosi L. Klimka.
Tą dieną atidžiai būdavo stebima, kur nutūps vieversiukas, pasakojo etnologas. Jeigu ant kalniuko – vasara bus lietinga, todėl bulves reikia aukštesnėje vietoje sodinti, jeigu paukštelis nutupia lomelėje – vasara bus sausa, bulves reikia sodinti žemesnėje vietoje.
Kazimierines dar vadindavo Kreivavėžiu – viena kelio dalis nutirpusi, todėl rogės kreivai čiuoždavo.
Kovo 10-oji vadinama Keturiasdešimties paukščių diena. Manyta, kad tada į gimtinę jau sugrįžta 40 jų rūšių. Žmonės sakydavo jei tą naktį šąla, šalti orai arba stiprios šalnos išsilaikys dar 40 parų. Kad būtų geras javų derlius, aukštaičiai kepdavo bandeles, o žemaičiai per šią šventę vengdavo toli nuo namų važiuoti – su kaimynais, o gal ir saviškiais teksią pyktis.
Kovo 19-ąją – Pempės šventė, Juozapinės. Jei diena išaušta giedra – augs vešlios pievos.
Pempinės – kitados gražiai švęstos merginų dienos aidai. Sakoma, kad iki Pempinių reikia prisiverpti, prisiausti – viskas guls į kraičio skrynias. Po to – metas tvarkyti gėlių darželius.
Kovo gale sulauksime gandro
Kovo 25-oji – Gandrinės. Svarbu, kaip gandrą pirmąkart pamatysi. Jei pasveikinsi skrendantį – gerai visus metus darbus spėriai nudirbsi. Jei tupintį – vangiai viskas seksis. Gandrą pavasarį pirmąkart geriau pamatyti, kaip ir jauną mėnulį, dešinėje pusėje, – tai žada sėkmę. Dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai. Iškart ant pievelės verčiasi per galvą, – bus miklūs per visą ganiavą. Gandras ant uodegos parnešąs kielę, kuri baigia išspardyti nuo balų paskutiniuosius ledokšnius.
Per Gandrines ūkininkai apžiūrėdavo javų sėklą, pažarstydavo rankomis, žadindami joje gyvybės jėgą. Šeimininkės pakilodavo peržiem išlaikytas kopūstų galvas.
Šią šventę dar vadindavo Bičių diena, nes aviliams įšilus saulės atokaitoje, bitelės pakyla apsiskraidyti. Bitininkai tądien keldavo spietines į medžius, kad vasarą spiečiai toli nenuklystų. Taip pat raiste galėdavai pamatyti gyvates aukso vainiką – savo karalienės karūną – ritinėjant.
