Po vasaros karščių kaip atokvėpio ir išganymo laukiame rudens. O padažnėjusios liūtys, rūkai bei išskrendantys gandrai – pirmieji rudens pranašai. Apie tuojau prasidėsiantį darganų sezoną ir rugsėjo šventes, susijusias su derliumi, pakalbinome žinomą etnologą, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorių Libertą Klimką.
Atsisveikinimas su gandrais
Po Šv.Baltramiejaus dienos rugpjūčio 24–osios, liaudyje dar vadinamos Gandrinėmis, senoliai spėdavo, koks bus ruduo ir žiema. Tos pranašystės dažniausiai pasitvirtindavo.
Gamtos mokslų daktaras, beje, buvęs fizikas, apie įvairiuose šalies regionuose gyvenančių tautiečių papročius, šventes, su jomis susijusias tradicijas žino daug ir, kaip sakoma, iš pirmų lūpų. Mokslininkas yra dalyvavęs daugybėje ekspedicijų, švenčių, išvaikščiojęs Lietuvos kaimus. Vasaros antrą pusę jis leido Zarasų rajone, kuriame gyvena jo dukra. Tad ir Gandrinių, dieną jis buvo Antazavės kaime. Paklaustas, ar matė tądien išskrendančius gandrus, L.Klimka sakė: „Gandrai iš Zarasų krašto ir tikriausiai kitų regionų išskrido anksčiau, kiek žinau, jie pulkuojasi prie Ventės rago ir skrenda į pietus. Vakar dar tokį užsilikusį vienišių mačiau. Yra net tokia patarlė apie žmogų: „Stypčioja kaip gandras po Baltramiejaus“.
Pagal Šv.Baltramiejaus dienos orus būdavo spėjami rudens orai. Lietuvoje rugpjūčio 24–oji buvo permaininga, su liūtimis, jas pakeitė giedresnis ir vėsesnis oras. Mokslininkas nesistebi, jog tądien žemę laistė lietus. „Gamta mėgsta balansą. Kadangi liepos ir rugpjūčio pradžios kaitra ir sausra nualino žemę ir žmones, tai, matyt, lietus atiteks rudeniui ar žiemos pradžiai“.
Skruzdės pranašauja liūtis
Gamtoje ir kiti paukščiai, ir gyvūnai savo elgesiu pranašauja sezonų virsmo ypatumus. „Šiemet gana anksti išskrenda gervės. Jas galima matyti aukštai praskrendant iš tolimesnių kraštų. O tai, pasak protėvių, artėjančios šaltesnės žiemos požymis“, – kalba pašnekovas. Senoliai dar stebėdavo ir skruzdėlynus. Jeigu skruzdės įsitaisiusios giliau, bus sausas ruduo, o jeigu labiau žemės paviršiuje, žolėse ar kur nors ant kupsto, tai rodo, kad jos jaučia lietingą rudenį. „Dar kaimo žmonės yra pastebėję, kad voverės labai stropiai kaupia atsargas. Neša giles, riešutėlius ir slepia. Kartais ir pačios pamiršta, kur paslėpė“, – šypsodamasis pasakoja L.Klimka.
Šiemet šermukšniai ypač gausiai pasipuošę raudonomis kekėmis. Tai taip pat šlapio ir šalto rudens požymis. Tas pat ir su gilėmis. O jų daug. Tad žvėrys turės kuo maitintis žiemą.
Žinoma, tai, ką galima išskaityti gamtos knygoje, ne visada pasitvirtina, nes, kaip parodė ir ši vasara, mūsų krašte vis dažniau pasitaiko anomalijų. „Tai susiję su saulės aktyvumu. Neseniai buvau Etnokosmologijos muziejuje ir teko stebėti per specialų teleskopą saulės dėmes, kurios kas vienuolika metų sustiprėja ir turi vis didesnį poveikį Žemės orams, dėl to atsiranda daugiau nukrypimų nuo normos. Bet tie neįprasti mūsų šaliai reiškiniai gali būti ir dėl bendrų globalinių klimato šiltėjimo tendencijų. Vieni jas sieja su žmogaus veikla, kiti ieško kosminių veiksnių. Tų teorijų yra labai daug“.
Iki Mykolinių dar Šilinė
Pasak etnologo, iki Mykolinių, kurios švenčiamos rugsėjo 28 dieną, turėdavo būti nukastos visos bulvės. Anksčiau buvo kitos bulvių rūšys, o dabar jos kasamos anksčiau. Mykolinės senovėje dar buvo vadinamos Vėjų diena. Pagal atskubantį vėją būdavo spėjama, kokia bus žiema. Jeigu tądien vėjas pučia iš vakarų, žiema bus švelni, su atodrėkiais; jeigu pučia iš pietų, žiemos visai nebus; jei iš šiaurės – bus daug sniego ir šalčio, o iš rytų – žvarbus oras, su vėjais, šalčiais.
Tačiau yra ir artimesnių švenčių, kurios nuo seno susijusios su žemės darbais. Štai rugsėjo 8 dieną – Švč.Mergelės Marijos gimimo šventė, liaudyje dar vadinama Šiline. Ji svarbi kaimo žmogui, nes apie tą dieną, atsižvelgiant į Mėnulio fazę, sėjami žiemkenčiai. Tai labai svarbus darbas. Būta įvairių papročių. Žmonės stebėdavo, kaip tilvikai laksto po dirvą ir plonais balseliais prašo: „Pilk, pilk, pilk!“ Suprask, grūdą pilk į dirvą. Tada sėjėjas keliasi anksti ryte, visa šeima sėdasi prie stalo ir geru žodžiu sėjėją palydi į lauką. Vyras paprastai rengdavosi baltais drobiniais marškiniais ir visos šeimos palydėtas išeidavo į lauką duonelės sėti. Ir kol nepasėdavo, barzdos neskusdavo ir jokių kitų darbų nedirbdavo. Net ir kokio kuolo į žemę įsmeigti negalėdavo. Buvo toks prietaras, kad tuomet nesudygs žiemkenčiai. Senoliai dar dažnai žvelgdavo į dangų ir stebėdavo, kaip išsidėstęs Sietyno žvaigždynas, kuris rugsėjo pradžioje pasiekia aukščiausią tašką ir būna ryškiausias. Tuomet pats geriausias laikas žiemkenčių sėjai.
O štai linus nurauti derėdavo iki rugsėjo 15 dienos. „Tai Kryžiaus atradimo diena pagal bažnytinį kalendorių. Gaila, bet dabar važiuojant per Lietuvą niekur nesimato mėlynuojančių laukų. Linus, kiek žinau, augina tik viena ūkininkė Pakruojo rajone. Pasirodo, tą natūralų pluoštą pigiau pirkti iš užsienio, tad ir mūsų linų fabrikai bankrutavo. Tik štai Lino šventę dar iš inercijos darome. Ją liepos pradžioje šventėme Tytuvėnuose palaikydami tautodailininkes audėjėles. Aš pats šią vasarą vaikščiojau su lininiais drabužiais, kurie mane gelbėjo nuo karščio“.
Oi, grybai, grybai!
Grybautojai pastebėjo, kad šiemet grybai pradėjo anksti dygti, bet karaliavo miškuose daugiausia voveraitės. Jos dygo visą vasarą ir dabar dar jų apstu. Baravykai ir raudonikiai dygsta rečiau ir ne visur, kur žmonės anksčiau būdavo įpratę jų rasti. Tad ir miestų turgavietėse jų beveik nematyti. O štai L.Klimkai pasisekė prieš kelias savaites ties Aukštadvariu esančiame lapuočių miške rasti visą pulką baravykų. Etnologas giriasi, kad ir kaime, kuriame leido atostogas, rado ūmėdžių, jų skaniai pasikepė. Profesorius tikisi ir dar laukia didžiojo grybų dygimo, kuris, anot jo, bus rugsėjo mėnesį. Mat žemė per vasaros karščius buvo perdžiūvusi, o tos liūtys ir uraganai, kurie praėjo, nubėgo pro šalį ir neatgaivino miško paklotės ir grybienos. „Priminsiu, jog grybai dygsta jaunam Mėnuliui esant, o dabar pilnatis. Ir dar baravykai dygsta, kai prasideda tirštesni rudenio rūkai. Rugsėjo pabaigoje laukia ne taip seniai įsitvirtinusi grybautojų šventė, kuri rengiama Dzūkijos sostinėje Varėnoje“, – sako L.Klimka.
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ
