Rinkimų salvės griaudi ir ima vis labiau spengti ausyse. Seimo pirmininkė Irena Degutienė šaukia miestui ir pasauliui, kad negalima balsuoti už Darbo partiją, nes Lietuva bus parduota Rusijai. Tema girdėta, ir nesigilinkime į tai, ar teisingas šis pavojaus varpo skambaliojimas įprastu taktu.
Juolab kad ir savivaldoje, ir nacionaliniu mastu Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, kuriems atstovauja I.Degutienė, su Viktoro Uspaskicho partija yra ne kartą surėmę ar bandę suremti pečius. Neminint kitų atvejų pakanka ir iškiliųjų energetinių projektų, kurie niekaip nebūtų prasiskynę kelio parlamente be Darbo partijos frakcijos pritarimo. Žinoma, rinkimų kontekste partnerystė yra tarsi tik taktinė, o ne strateginė.
Kaip „strategija“ vėl ištraukiamas po praėjusių rinkimų pamirštas Rusijos sulaikymas, o tai, kad tariamą jos vinį - energetinę nepriklausomybę - konservatoriai stumia į priekį tik su to paties V.Uspaskicho pagalba - nė motais. Tūlas rinkėjas į tai gal ir nesigilins - patriotine gaida žaidžiant reikia kuo mažiau kreipti dėmesio į detales. I.Degutienės, kaip drausmingos partinio pulko motinos, vaidmuo čia visiškai aiškus ir pagal scenarijų suprantamas - pašaukti urnų link drausmingą ir dvasingą patriotų vorelę su krištolinėmis ašaromis akyse.
Kur kas įdomiau kitkas. Solidžiausia mūsų politikos dama balotiruojasi sostinės Naujamiesčio apygardoje, į kurią suplaukia visų emigrantų balsai. Tų pačių emigrantų, kuriuos Seimo pirmininkė dar prieš keletą mėnesių paskelbė vos ne tėvynės išdavikais, lengvo ir gero gyvenimo ieškotojais (juk gyventi reikia sunkiai ir negerai, kitaip esi ne lietuvis), ir perskaitė paskaitą apie patriotizmą bei tėvynės meilę.
Laimei, ji, kitaip nei premjeras Andrius Kubilius ir prezidentė D. Grybauskaitė, bent nelindo į eterį sveikinti Londono olimpinių žaidynių medalininkų. Gal todėl, kad tektų prisiminti šį nemalonų incidentą. Ištik tu man taip, kad plaukikė Rūta Meilutytė - Londono moksleivė, o boksininkas Evaldas Petrauskas pasakoja, kad jo šeima laukia Airijoje.
Argi ne faktas, kad ir lietuvybė, ir patriotizmas, lojalumas valstybei puikiai suderinami su „lengvo ir gero gyvenimo paieškomis“ užsienyje, kol nėra užteršiami politiniais išskaičiavimais, beatodairiška kontraktų medžiokle, žvaigždžių ligomis ir groteskiška vaidyba? „Gimiau ir augau Lietuvoje ir nenoriu atstovauti kitai šaliai“. Priduriant, kad toks atsakymas skambės visada. Neverkšlenant dėl krizių, sąlygų, sunkios išeivio duonos (tos, kuri Seimo pirmininkei atrodo lengva). Nekeliant sąlygų, nieko nekaltinant ir nieko nereikalaujant. Štai ir sulyginkime šias dvi patriotizmo pamokėles. Kuri jų skamba solidžiau, nuoširdžiau ir įtikinamiau?
Kas iki olimpinių žaidynių labai žinojo ir domėjosi - lengvai ar sunkiai iš Lietuvos pasitraukusios šių sportininkų šeimos gyvena ten, kur ieškojo „lengvo gyvenimo“? Kam tai labai rūpės, kai bus politiškai pasišildyta šlovės spinduliuose? Naujamiesčio vienmandatininkei priklausytų rūpintis, o ir bent jau mėginti suvokti tikrąją išvažiuoti prisivertusių (tam reikia drąsos) žmonių gyvenimo realybę. Bet tai sunku. Daug lengvesnis gyvenimas yra politinio teatro scenoje, kartojant išmoktus poterius, atrajojant išmoktus (ar iš suflerio būdelės diktuojamus) perspėjimus apie grėsmes, užkeikimus ir žiovulį keliančius pamokslus.
