„Akistata” po 35 metų vėl atvertė skandalingo meno kūrinio pagrobimo bylą.
Šis anuomet netgi amžiaus vagyste pramintas nusikaltimas tuomet sukrėtė ne tik laikinąją sostinę, bet ir visą Lietuvą. Kadangi šią bylą įdėmiai sekė ir aukščiausi Vatikano hierarchai, neišskiriant ir popiežių Joną Paulių II. Todėl ant kojų sukilo ne tik kriminalinė milicija, bet ir KGB geriausi pareigūnai. Bet tais visuotinės cenzūros laikais apie ją nebuvo nė menkiausios užuominos anų dienų laikraščiuose, televizijoje ar radijuje.
Balandžio 13 dieną sukanka 34 metai, kai meno šedevro vagiui buvo paskelbtas nuosprendis.
1978 metais naktį iš rugpjūčio 28-osios į 29-ąją kažkoks piktadarys nesibodėjo išniekinti vieną didžiausių Lietuvos katalikų bažnyčios relikvijų – iš Kauno Arkikatedros jis pagrobė ypatingai vertingą, XVII amžiaus pirmoje pusėje nežinomo dailininko nutapytą Šv. Marijos su kūdikiu, tikinčiųjų tarpe vadinamą Dievo Motinos paveikslą, nuo seno garsėjusį stebuklingomis galiomis.
Nors pagrindinis nusikaltimo vykdytojas, atlikęs jam paskirtą griežtą bausmę jau keliolika metų mėgaujasi laisve, tačiau tiksli šio anuomet garsaus nusikaltimo eiga ir užsakovai tebėra nežinomi. Šią drastišką vagystę vis dar gaubia paslaptis.
Sąmokslas prieš dvasininkiją?
Šiandien kai kurie žinomi Kauno teisėsaugininkai, dailėtyrininkai, kolekcininkai įtaria, kad tąsyk įsakymą pagrobti unikalų meno šedevrą galėjo duoti anų laikų kai kurie sovietų partiniai nomenklatūrininkai iš Maskvos ir Vilniaus, norėję suerzinti Vatikaną.
„Niekada nebuvau sąmokslų teorijų šalininkas. Bet šioje garsaus meno kūrinio pagrobimo istorijoje yra tiek klaustukų bei prieštaringų versijų, kad pamažu pradedi abejoti: gal kažkuris iš tuometinių partinių instancijų atstovų išties prikišo nagus prie tos vagystės? Esu tikras, jog šiandienės politikos ir teisėsaugos lyderiai labai norėtų, jog būtų visiškai užmiršti įvykiai, susiję su šiuo paveikslu“, – konstatavo buvęs ilgametis Kauno kriminalinės milicijos veteranas, prašęs neminėti jo pavardės. Tai neturėtų stebinti, kadangi sovietinės partinės valdžios užkulisiuose buvo gudriai suregztas ne vienas išpuolis prieš Lietuvos dvasininkiją. „Akistatos“ žurnalistas vėl prisiminė šį rezonansinį XX amžiaus nusikaltimą Kaune ir susitiko bei pašnekino su juo susijusius asmenis.
Vizitas Pažaislio vienuolyne
„Prieš kurį laiką vienas buvęs aukštas sovietų nomenklatūrininkas Pažaislyje ketino atidaryti restoraną, bet kaip jis vėliau prasitarė, jog nuo šios beprotiškos idėjos jį sulaikė nepaaiškinamos jėgos“, – teigė kelis dešimtmečius šiame vienuolyne gyvenanti sesuo Julita.
Pašnekovės žodžiais, 1977 metais senuose Pažaislio vienuolyno pastatuose prasidėjo intensyvūs restauravimo darbai, o 1992-ųjų birželį čia įsikūrė Šv. Kazimiero kongregacijos seserys, kurios iki pat šių dienų globoja ir tvarko vienuolyno ansamblį.
Sužinojusi, jog „Akistatą“ sudomino Šv. Marijos su kūdikiu paveikslo, kuriuo dabar gali grožėtis Pažaislio vienuolyno lankytojai, pagrobimo aplinkybės, sesuo Julita iš pradžių kiek sunerimo. Bet tai neturėtų stebinti, kadangi vienuolė iki šiolei baiminasi, jog daugiau nebepasikartotų panašių išpuolių prieš šį šedevrą, kuriam teko gana ilgas išbandymų ir klajonių kelias.
Vienuolyne šiandien kabo šešios biblijinės tematikos drobės, tačiau bene didžiausio lankytojų dėmesio sulaukia stebuklingasis Pažaislio Dievo Motinos paveikslas.
Nuo neatmenamų laikų šis paveikslas garsėjo savo nepaaiškinamomis stebuklingomis galiomis. Sklando kalbos, jog ne vienas, sunkios ligos ar nemalonių gyvenimiškų rūpesčių palaužtas lietuvis katalikas, pasimeldęs prie legendinio paveikslo, atsigaudavęs.
„Šv. Marijos su kūdikiu atvaizdas skleidžia nepaaiškinamą šilumą ir paslaptingą aurą. Tik per šį meno kūrinį pasireiškia ypatingas tarpininkavimas su Marija. Juk buvo nemažai žmonių, kurie įvairiais būdais siekė, kad paveikslas nebūtų sugrąžintas į Pažaislį, bet Marija tarsi dirigavo ateities įvykiams ir po ilgų klajonių sugrįžo į savo senąjį sostą“, – kalbėjo sesuo Julita.
Kai kurie gausius ekskursantų iš įvairių pasaulio šalių būrius atlydėję gidai vaizdingai pasakojo, jog sovietiniais metais Kauno Arkikatedroje kabojusį paveikslą pavogęs vyriškis taip buvo paveiktas jame esančių stebuklingų galių, kad netrukus atnešė ir padėjo jį prie šventovės durų. Deja, tikrovėje šį nusikaltimą išaiškinti prireikė ir ilgo kruopštaus geriausių Kauno kriminalinės paieškos darbuotojų triūso, o bylos tyrimui vadovavęs pareigūnas su artimaisiais gyvena tik per kelias troleibuso stoteles nuo Pažaislio. Beje, netoliese dienas leidžia ir paveikslo vagis, siekęs anuomet susikrauti didelius turtus iš relikvijos pagrobimo ir gerai žinojęs, kaip aukštai pasaulyje yra vertinamas stebuklingasis Pažaislio Dievo Motinos paveikslas.
Relikvijos sugrįžimas Sesuo Julita šių eilučių autoriui pasakojo, kad bene labiausiai dvasininkus ir tikinčiuosius sukrėtė žinia, kai 1978-aisiais šią drobę pagrobė nenustatytas vagišius, o visuomenė beveik pusmetį buvo priversta gyventi nežinomybėje. Šis nusikaltimas sukėlė didelį nepasitenkinimą tikinčiųjų tarpe.
Kaune buvo abejojama, ar išvis kada nors bus surastas šis garsus paveikslas ir atskleisti tikrieji jo pagrobėjai. Bet stebuklingos galios įveikė vagišių ir padėjo Kauno kriminalistams.
Į Pažaislio vienuolyną, besislepiantį nuo miesto triukšmo prie Kauno marių vaizdingo tylaus pušyno apsuptyje, Šv. Marija su kūdikiu antrą kartą buvo sugrąžinta ir patalpinta didžiajame altoriuje 2000-ųjų liepos 15 dieną. Dabar šis kūrinys yra vienas labiausiai lankomų Pažaislio eksponatų.
Vagies išpažintis
Šio žurnalistinio tyrimo autoriui po ilgų ieškojimų prieš keletą metų pavyko surasti stebuklingojo paveikslo pagrobėją Igorį Čistovą, kuris gyvena viename Kovo 11-osios (anksčiau – LTSR 25 – mečio) gatvės daugiabučių su artimaisiais. Kai keletą dienų iki šio straipsnio pasirodymo, paskambinau 118 telefonų tarnybos operatorių nurodyto adresato telefonu, atsiliepė sunkiai, kaip manoma, nuo pernelyg didelio alkoholio kiekio, šnekanti moteris. Ji pareiškė, kad „nežinanti, kur dabar yra Igoris, ir paprašiusi daugiau jos netrukdyti”.
Su I. Čistovu (jei jis tebegyvas ir sveikas, šiandien 57 metus skaičiuoja, – red.past.) prieš keletą metų susitikau senamiestyje, prie Arkikatedros esančioje kavinėje. Nesitikėjau nuoširdaus pasakojimo ar atgailos. Ši garsi vagystė tik po keletos metų spaudoje buvo aprašyta „dozuotai“. Apie ją užsimenama kai kuriose meno istorijos knygose. Būtent vieną jų, įvyniotą sename laikraštyje, pašnekovas atsinešė į susitikimą su „Akistatos“ žurnalistu, lyg siekdamas tuo atsipirkti.
Bet netrukus I. Čistovas apie savo jaunystės nuotykius pasakojo noriai ir kartkartėmis tarytum pasišaipydamas iš tikinčiųjų naivumo. Buvo akivaizdu, kad sugrįžti į jaunystės nuotykių sūkurį šiam kauniečiui yra malonu. „Tiesą pasakius, iki šiolei nė kiek neapgailestauju dėl šio savo poelgio“, – atvirai pokalbį pradėjo ilgus metus už valstybinio turto grobstymą Lietuvos ir Rusijos kalėjimų kamerose praleidęs kaunietis.
Tėvas – kolonijos prižiūrėtojas
Prieš plačiai tuometinėje sovietų Lietuvoje nuskambėjusią vagystę I. Čistovas dieną dirbo krovėju maisto bazėje, o naktimis – geležinkelio stotyje. Abiejose darbovietėse jis buvo laikomas darbščiu, ramiu žmogumi, neturinčiu drausminių nuobaudų.
Tuometinėje Kauno 20-ojoje vidurinėje mokykloje jis baigė 9 klases, bet galiausiai vidurinį išsilavinimą įgijo tik kalėjime. Garsaus vagies motina Tamara Čistova – buvusi ilgametė taksi parko valytoja, išsiskyrė su vyru, kai Igoriui tebuvo vos 5 metai. Jo tėvas – buvęs ilgametis Kauno nepilnamečių kolonijos prižiūrėtojas.
Po kelerių metų T. Čistova susilaukė dukros ir sūnaus su kitu vyru, su kuriuo gyveno nesusituokusi.
Kaip teigia I. Čistovas, mintis pavogti unikalų bažnytinio meno šedevrą tuomet jam turėjusiam 23 metus, kilo 1978-ųjų rugpjūčio viduryje, kai jį vaikštinėjantį Kauno senamiesčiu, netikėtai užklupo stiprus lietus. Tą dieną jis pasislėpė nuo lietaus Arkikatedros tarpduryje, tačiau lietus ilgai nesiliovęs pliaupti. Tuomet Igoris neva iš nuobodumo nutaręs pasivaikščioti po bažnyčią, kurioje ligi tol jam nė sykio nebuvo tekę apsilankyti.
Pranašiškas sapnas
Netrukus jis prisijungė prie Arkikatedroje apsilankiusios turistų grupės. Atvykėliai įdėmiai klausėsi vaizdžios istorijos apie Šv. Marijos su kūdikiu paveikslą. „Išgirdus, jog paveikslas kainuoja per 100 000–150 000 rublių, man iškart į galvą šovė mintis, kad čia galima nerealiai praturtėti. Pamaniau, jog nugvelbti jį būtų visai nesudėtinga, todėl reikia pamėginti, – prisipažino I. Čistovas. – Nors tuomet dviejose darbovietėse uždirbdavau išties nemažus pinigus, tačiau draugavau su simpatiška mergina, kuriai labai norėjau įsiteikti. Mane žavėjo mūsų rajone gyvenę anų laikų „bajorai“, kurie perpardavinėjo įvairias iš užsienio šalių neaiškiu būdu atkeliavusias deficitines prekes. Taipogi norėjau mėgautis prabangių restoranų virtuvės patiekalais, puoštis madingais drabužiais bei važinėti naujutėle „Volga“. Tiesa, mintys apie Dievo motiną I. Čistovo galvoje, jo žodžiais, sukosi dar jam besimokant mokykloje. „Kai buvau antrokas, mums moksleiviams buvo surengta išvyka po Pažaislį ir tada pirmąsyk pamačiau šį paveikslą. Pamenu, jog mums ekskursiją vedęs vyriškis liepė atkreipti dėmesį kaip neįprastai blizga Marijos akys. Netgi naktį prieš Arkikatedros apiplėšimą, sapnuose regėjau neįprastais laiptais besileidžiančią Mariją, kuri šypsodamasi tyliai ištarė: „Ateik ir paimk mane!“, – šypsodamasis tvirtino vyriškis.
Nesukėlė įtarimų
Jau kitos dienos – 1978-ųjų rugpjūčio 28-osios – vakarą I. Čistovas ėjo į Kauno Arkikatedrą su iš anksto kruopščiai parengtu planu. Jis iškart pasuko prie mažojo altoriaus su Marijos paveikslu, tačiau prie jo kurį laiką suklupusi meldėsi senolė ir tyliai gaudė vargonai.
Vėliau jis niekieno nepastebėtas įsmuko pro duris ir pasislėpė laiptų šešėlyje prie vargonų esančios plytų krūvos. Sutemus sargas ilgą laiką nepaliko Arkikatedros, nes pas jį dar atėjo pasišnekėti kunigas. Neužilgo Igoris pasuko prie durų ir pamatė, kad jos užrakintos ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus.
Tuomet jis tyliai išdaužė bažnyčios langą. „Tada į Arkikatedrą sugrįžo sargas. Bet tą vakarą lijo, stipriai griaudėjo, o dar lauke garsiai triukšmavo girtų jaunuolių kompanija. Supratęs, kad sargas „neįkerta“, jog bažnyčioje kažkas yra, toliau ėmiausi darbo. Atsargiai prisėlinau prie altoriaus, – prisiminė apiplėšimo vakarą I. Čistovas. – Netrukus prieš mano akis atsivėrė šis paveikslas. Iš pradžių jį ketinau nukabinti, bet suvokiau, kad jis bus pernelyg sunkus, todėl nutariau jį išpjauti iš rėmo. Neslėpsiu, bet tą vakarą mano rankos nė trupučio nesuvirpėjo”.
Tais ramios sovietinės epochos laikais, kai nusikalstamumas gatvėse buvo kur kas mažesnis nei dabar, vagišius su grobiu kuo ramiausiai žengdamas praėjo per visą Kauno senamiestį. „Netrukus sunerimau pamatęs atsitiktinai pro šalį važiuojančią milicijos mašiną su įjungtu švyturėliu, – atsiminė Igoris. – Privažiavę šalia, „mentai“ mane nužiūrėjo. Keista, bet jie net nepasiteiravo, ką ten įvyniotą antklodėje nešu. Turbūt jiems nepasirodžiau panašus į banditą, todėl jie netarę nė žodžio vėl nulėkė miesto centro kryptimi“.
Savas tarp gangsterių
Po vagystės sugrįžęs į namus, Igoris apsiprausė ir žiūrėdamas per televizorių ledo ritulio varžybas, ramiai užmigo. Pagal iš anksto jo suregztą planą, iškart po bažnyčios apiplėšimo vaikino galvoje sukosi dar didesni užmojai: jis ketino netgi pagrobti lėktuvą ir išskristi į kurią nors Vakarų Europos šalį.
Tačiau, galiausiai šios blaiviu protu nesuvokiamos idėjos buvo atsisakyta.
Kaip jis teigia, tomis dienomis pavogtą garsųjį paveikslą jis slėpė savo namuose, o praėjus savaitei jį nuvežė pas savo vaikystės draugą Robertą, gyvenusį Aukštuosiuose Šančiuose.
Pašnekovas pasakojo, kad anuomet „svarbų reikalą prasukti“ galėjęs su bet kuriuo anų laikų Kauno kriminalinio pasaulio atstovu. Jis turėjęs nemažą autoritetą visame LTSR 25-mečio kvartale. Dieną kroviku dviejose darbovietėse dirbęs vyriškis vakarais lėbaudavo šalia vienos savo darboviečių – geležinkelio stoties veikusioje užeigoje.
I. Čistovo žodžiais, čia tarybiniais metais kriminalinis „elitas“ susirinkdavo ne tik pabendrauti ar apsikeisti informacija, bet ir prekiaudavo iš Rusijos atgabentomis kontrabandinėmis cigaretėmis tiesiog iš po stalo. „Taurelę teko kilnoti ne su vienu šiandien plačiai pagarsėjusiu Kauno gangsteriu, bet kai kurie jų dabar nelabai gražiai save pateikia – atrodo pernelyg pasikėlę. Tada jaučiausi saugiai, todėl gana drąsiai ieškojau žmonių, kuriems galėčiau prastumti drobę su Marijos atvaizdu“, – pasakojo jis.
Legendinis Baronas
Prieš keletą metų vienas didžiausių šalies dienraščių išsamiai nušvietė sovietinių laikų nelegalios deimantų prekybos ir kontrabandos autoriteto Genadijaus Aleksandrovo veiklą, pasižymėjusią stambiu tarptautiniu mastu ir savo gijomis nusidriekusią net iki Kremliaus lyderių.
Šis anuomet pogrindžio milijardierius gyveno Kauno K. Baršausko gatvės 72-ajame name priešais I. Čistovo tetą ir iš matymo buvo gerai pažįstamas bažnytinės relikvijos pagrobėjui. Bet pastarasis net neįtarė, kad romų tautybės kaimynas be visą ko esąs dar ir KGB bei kriminalinės milicijos „patikėtinis“, pravarde Baronas.
Pasak I. Čistovo, komunikabilus, žodžio kišenėje neieškantis ir gerus ryšius turėjęs romų tautybės „komersantas“ reikalui esant nevengdavo ir meistriškai blefuoti. Šis veikėjas turėjo labai platų pažinčių ratą – nuo partinės nomenklatūros viršūnių iki kriminalinių gaujų lyderių.
I. Čistovo teigimu, G. Aleksandrovo polinkis į komerciją bei įvairius abejotinus sandėrius išryškėjo dar jaunystėje. „Jo šeimos nariai vertino prabangą ir aplinkiniams mėgdavo prisistatinėti „aristokratais“, – atsiminė pašnekovas. – O pats Genadijus nevengdavo pasipuikuoti vaikštinėdamas prie namų su dviejomis simpatiškomis, jauno amžiaus čigonėmis, pasidabinusiomis masyviais aukso papuošalais, nusagstytais deimantais ir briliantais”.
Sykį Igoris įtakingam kaimynui prasitarė, kad iš vieno bičiulio gavo vertingą paveikslą, kurį norėtų perparduoti. G. Aleksandrovas vagišiaus siūlytą „prekę“ įdėmiai apžiūrėjęs ir vėliau pareiškęs, kad dėl šio daikto netrukus susisieks.
TIK FAKTAI
Per kelis kilometrus į rytus nuo Kauno ant miškingo kalnagūbrio, stačiai nusileidžiančio į dešinįjį Nemuno krantą, dunkso vienas įspūdingiausių Šiaurės Europos baroko šedevrų – Pažaislio vienuolyno ansamblis, įsteigtas 1664 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kanclerio Kristupo Zigmanto Paco.
Studijuodamas Italijoje, Perudžijos mieste, jis susipažino su netoli to miesto Montis Coronae kamaldulių vienuolyno eremitais.
Manoma, jog griežtas šių atsiskyrėlių gyvenimo būdas, K. Z. Pacui paliko didelį įspūdį, ir paskatino jį įsteigti šio ordino vienuolyną savo tėvynėje.
1667 m. spalio 20 d. iškilmingai buvo padėtas kertinis Pažaislio vienuolyno bažnyčios akmuo ir pradėta jo statyba. Nors dosnusis fundatorius K. Z. Pacas negailėjo lėšų, tačiau statinio statybos darbai užtruko net keliasdešimt metų dėl kūrėjo plačių užmojų ir kaskart iškylančių įvairių techninių sunkumų.
Nors jokiuose šaltiniuose neišliko žinių apie vienuolyno statybai išleistas lėšas, tačiau kai kurių istorikų teigimu, vienuolynui jo steigėjas paaukojo 8 milijonus lenkiškų zlotų arba 8 statines aukso.
Deja, Pažaislio vienuolyno fundatoriui nebuvo lemta sulaukti jo statybos pabaigos, nes K. Z. Pacas mirė 1684 m. Kartu su juo šio vienuolyno rūsyje palaidotas gerokai anksčiau miręs jo vienintelis sūnus ir kiek vėliau – žmona Klara Genovaitė Izabelė Eugenija.
Istorinių šaltinių teigimu, popiežius Aleksandras VII 1661 m. kartu su leidimu steigti Pažaislyje kamaldulių vienuolyną dovanojo jo fundatoriui K. Ž. Pacui Šv. Marijos su kūdikiu paveikslą, kurio autoriaus vardą, deja, ištrynė laikas. Šio paveikslo atlikimo technika būdinga XVII amžiaus flamandų tapytojams.
Kai kurie šnekinti Kauno dailės istorikai neatmeta galimybės, kad iki šiolei tikinčiųjų aistras ir vaizduotę kaitinantis paveikslas galėjo būti nutapytas ir Lietuvoje, kadangi Balbieriškio bažnyčioje saugomas hipotetiškai M. A. Paloniui ir J. G. Berkhofui priskiriamas Šv. Antano paveikslas turintis iš panašių gėlių sukomponuotą apvadą.
Tikėtina, kad Pažaislio relikvijos sukūrimas susijęs su minėtais dailininkais.
1914 m. stačiatikių ortodoksai šį paveikslą išsivežė į Rusiją. Pagal 1920 m. taikos sutartį jis 1928-ųjų sausio 27 d. buvo sugrąžintas Lietuvai. Beje, tais metais paveikslą nesėkmingai bandė restauruoti dailininkas Rudolfas, šiek tiek pakeitęs Marijos ir Kūdikio veidus. 1928 m. gegužės 17 d. iškilminga procesija, sugrįžusį Dievo Motinos paveikslą lydėjo nuo Kauno Arkikatedros bazilikos iki Pažaislio bažnyčios.
Įkurdintas Šv. Romualdo koplyčioje, išbuvo čia iki 1950 m. Kai Pažaislio vienuolyne buvo įsteigta ligoninė pacientams su psichikos negaliomis, paveikslas buvo perkeltas į Arkikatedrą baziliką.
KITĄ ŠEŠTADIENĮ BALSAS.LT SKAITYKITE
Kaip buvo susektas paveikslo vagis
Kodėl iš seklių buvo perimtas kvietimas į Vatikaną
