Ši diena Kremliuje prasidėjo kaip įprasta: prezidento administracijoje skambėjo telefonai, pasirašyti dokumentus buvo nešami dokumentai. Tačiau valdžia jo rankose tebuvo formaliai, realiai valdžia jau priklausė Borisui Jelcinui.
1991-ųjų gruodžio 8-ąją Baltarusijoje, Beloveže buvo pasirašyta Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) susikūrimo sutartis. Tuo pačiu šalys faktiškai paskelbė ir apie Sovietų Sąjungos, kurios narėmis formaliai buvo, pabaigą. M. Gorbačiovas, kuris pasisakė už Sovietų Sąjungos išsaugojimą, priėmė sprendimą savo noru pasitraukti iš posto. Gruodžio 23-ąją jis kartu su tuometiniu Rusijos TFSR prezidentu Borisu Jelcinu aptarė pasitraukimo sąlygas.
Gruodžio 25-ąją, kuomet M. Gorbačiovas ruošė savo „atsisveikinimo kalbą“, jam paskambino žmona Raisa. Ji papasakojo, kad į prezidentinį butą Kosygino gatvėje atėjo Jelcino žmonės ir reikalauja nedelsiant jį atlaisvinti. Taip pat ir saugos tarnyba pareikalavo išsikraustyti iš užmiesčio vilos Barvicha-4. M. Gorbačiovui tuomet teko skambinti savo vis dar pavaldiniams ir grasinti istorijos paviešinimu spaudoje. Buvo sutarta, kad prezidentas tarnybines patalpas paliks per artimiausias 3 dienas.
Paskutinis M. Gorbačiovo kreipimasis į tautą
1991 m. gruodžio 25-ąją Michailas Gorbačiovas kreipėsi į SSRS gyventojus per televiziją ir pranešė apie savo atsistatydinimą.
Savo kalboje jis pabandė pateikti pagrindines beveik 7-erių metų valdymo valdymo gaires. M. Gorbačiovo, pirmojo ir paskutinio SSRS prezidento, teigimu, jam pavyko likviduoti totalitarinę sistemą, „kuri seniai atėmė galimybę tapti pažangia ir klestinčia“, pavyko pradėti ekonomikos permainas ir užbaigti Šaltojo karo ginklavimosi lenktynes, kurios „iškreipė mūsų ekonomiką, visuomeninę sąmonę ir moralę“.
<...> Aš tvirtai pasisakiau už tautų savarankiškumą, nepriklausomybę, už tautų suverenitetą, tačiau tuo pat metu ir už sąjungos valstybės išsaugojimą, šalies vientisumą. Įvykiai susiklostė kita linkme, įsivyravo šalies išskaidymo ir valstybės atskyrimo linija, su kuo aš sutikti negaliu.
<...> Likimas taip jau lėmė, kad kuomet aš atsidūriau šalies vadovybėje, jau buvo aišku, kad su šalimi reikalai nekokie. Visko daug: žemių, naftos ir dujų, kitų gamtos turtų, o ir protu ar talentu Dievas nenuskriaudė. O gyvename kur kas prasčiau negu išsivysčiusiose šalyse, kur kas labiau nuo jų atsiliekam. Pagrindas to jau buvo matyti: visuomenė duso valdingos biurokratinės sistemos gniaužtuose. Pasmerkta aptarnauti ideologiją ir nešti baisią ginklavimosi varžybų naštą ji atsidūrė ant savo galimybių ribos. Visi dalinių reformų bandymai, o jų nebuvo daug, patyrė nesėkmes – viena po kitos. Šalis prarado perspektyvą.
<...> Mes atsivėrėme pasauliui, atsisakėme nuo kišimosi į svetimus reikalus, nuo kariuomenės panaudojimo už šalies sienų, ir mums atsakė pasitikėjimu, solidarumu ir pasitikėjimu. Mes tapome vienu iš pagrindinių šiuolaikinės civilizacijos kūrimo ant taikių demokratinių pagrindų šauklių. Tautos, nacijos gavo realią savo apsisprendimo kelio laisvę. Demokratinių daugiatautės valstybės reformų paieškos privedė mus prie naujos Sąjunginės sutarties sudarymo slenksčio. Visi šie pokyčiai pareikalavau milžiniškos įtampos.
<...> Senoji sistema sugriuvo dar iki tol, kai pradėjo veikti naujoji. Ir krizė visuomenėje dar labiau paaštrėjo…
19 val. 38 min. vietos laiku Maskvoje įvyko tai, kas yra laikoma 69-erių Sovietų Sąjungos istorijos pabaiga. Praėjus vos kelioms minutėms po M. Gorbačiovo kalbos, virš Kremliaus buvo nuleista Sovietų Sąjungos vėliava ir iškelta rusiška trispalvė.
„Nebuvo Maskvoje nei džiaugsmo, nei didelio liūdesio, kaip tais atvejais, kai nutinka kažkas neišvengiamo. 12 minučių trukmės pasirodymo metu televizijoje, skelbdamas apie savo atsistatydinimą, Gorbačiovas pripažino galutinę SSRS mirtį: „didžios valstybės griūtį“, kaip jis su liūdesiu pripažino“, – kitos dienos rytą buvo rašoma prancūzų „Le Monde“.
JAV prezidentas George’as Bushas: pasiekta pergalė Šaltajame kare
Jau kitą dieną po M. Gorbačiovo kalbos JAV prezidentas George’as Bushas pasveikino amerikiečius su demokratijos ir laisvės pergalė ir pažymėjo Šaltojo karo baigtį.
„Tai viltinga diena visiems amerikiečiams. Mūsų priešai tapo mūsų partneriais, įsipareigojusiais kurti demokratinę ir pilietinę visuomenę. Jie prašo mūsų paramos, o mes ją suteiksime. Mes tai padarysime, nes kaip amerikiečiai mes negalime padaryti mažiau“, – 1991-ųjų gruodžio 26-ąją kalbėjo JAV prezidentas.
„Konfrontacija baigėsi. Branduolinė grėsmė – nors ir toli nuo išnykimo – mažėja. Rytų Europa yra laisva. Sovietų Sąjungos kaipo tokios nebėra. Tai yra demokratijos ir laisvės pergalė. Tai yra moralinės mūsų vertybių jėgos pergalė. Kiekvienas amerikietis gali jaustis išdidumą šia pergale, nuo milijonų vyrų ir moterų, kurie uniformuoti tarnavo šaliai, iki milijonų amerikiečių, kurie palaikė savo šalį ir stiprią gynybą valdant 9 prezidentams“, – aiškino G. Bushas.
Beje, dėl tam tikrų aplinkybių, po Belovežo sutarties pasirašymo trijų šalių vadovai pirmajam paskambino būtent JAV prezidentui, o ne M. Gorbačiovui. Vieni iš tų dienų įvykių liudininkų sako, kad taip ir buvo suplanuota, o kiti – kad tai tiesiog sutapimas, nes M. Gorbačiovui negalėjo prisiskambinti.G. Bushas pirmiausiai paklausė, kas laukia Sovietų Sąjungos branduolinės ginkluotės, o tuomet pasidomėjo ar Rusija perims Sovietų Sąjungos įsipareigojimus.
Atspausdinusi SSRS griūtį simbolizuojantį dokumentą mašininkė tik gūžtelėjo pečiais
Viskulių rezidencijoje 1991-ųjų rugpjūtį susitikę trijų valstybių – Rusijos (tuomet dar Rusijos TFSR), Ukrainos ir Baltarusijos vadovai faktiškai pasirašė nuosprendį Sovietų Sąjungai, priėmę sprendimą įkurti NVS. Tačiau baigtis galėjo būti visiškai kita, jeigu M. Gorbačiovas būtų priėmęs sprendimą jėga laikytis valdžios.
„Į Viskulius pajudėjo Baltarusijos KGB specnazas, apsupęs mišką aplink medžioklės rezidenciją ir laukęs įsako suimti SSRS likvidatorius. Vietoje to iš Maskvos buvo įsakyta likti pozicijose ir laukti komandos. Tačiau komandos taip ir nesulaukta…“, – vėliau prisiminė SSRS parlamentaras Viktoras Alksnis.
Medžioklės rezidencijoje pasirašytas dokumentas, nors ir buvo logiška pastarųjų metų įvykių Sovietų Sąjungoje baigtis, tačiau daugeliui buvo didžiuliu netikėtumu. Sutartį šalių vadovai parengė vietoje, ranka rašydami juodraščius, kuriuos vėliau mašinraščiu tvarkingai atspausdino laisvą dieną iš namų iškviesta Belovežo puščios direktoriaus sekretorė.
„Prasidėjo lakstymai. Žiūriu, tempia baltą stalą, kažkokia moteris pribėgo, pradėjo valyti. Čia mano korespondentas sako: „Ten kažkokį sprendimą spausdina“. Mes atėjome, o kambarėlyje kažkokia moteris sėdi ir spausdina“, – pasakojo tuomet Viskuliuose dirbęs Baltarusijos televizijos operatorius Vladimiras Andronovas. Paklausta, ar supranta, ką dabar spausdina, moteris atsakė: „Taip, apie SSRS griūtį“. Perklausta, kaip ji į tai reaguoja, pasak liudininko, moteris tik gūžtelėjo pečiais.
„Visas 17 dienų, kurios sekė po Belovežo susitarimo, aš laukiau inteligentijos, žmonių reakcijos. Aišku, šalis buvo šokiruota. Tačiau niekas neišėjo į gatves. Rodėsi, kad SSRS likimas buvo tik mano problema“, – jau praėjus 7 metams, prisimindamas skundėsi M. Gorbačiovas.
Į gatves dėl SSRS griūties niekas neišėjo nei gruodžio 25-ąją, nei vėliau. Sostinės gyventojai, kaip ir likusieji, ruošėsi tradicinei sovietinei šventei – Naujiesiems metams. 1991-ųjų ir SSRS pabaigą geriausiai iliustruoja faktas, kad per valstybinę televiziją vietoje valstybės lyderio kalbą tautai sakė satyrikas Michailas Zadornovas.
