Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, jos pačios žodžiais, nėra praktikuojanti katalikė, tačiau save priskiria katalikų bažnyčios konfesijai. Tiesa, jos nematėme per švenčių pamaldas Katedroje, tačiau buvo pranešta, kad ji tuo metu buvo persišaldžiusi ir nesveikavo. Jei tai tiesa, tai priežastis visai suprantama.
Be LSSR Religinių reikalų tarybos prie LKP CK įgaliotinio įstaigos nei vienas kunigas negalėjo gauti LSSR paskyrimo. Jos rankose buvo visa KGB turima informacija apie dvasininkus. Patys gabiausi būdavo to įgaliotinio siunčiami į pačius atokiausius bažnytkaimius, o tie kurie buvo labiausiai nepaklusnūs represinėms okupantų struktūroms būdavo netgi fiziškai sunaikinami. LSSR įstaigų vadovai paprastai būdavo kadriniai KGB karininkai, kartais tituluojami „atsargos“ „Glavlito“ ir Religinių reikalų tarybos įgaliotinio letena buvo jaučiama iki pat Nepriklausomybės atgavimo.
Turime sugebėti suvokti vieną, gal kai kam ir labai skaudžią tiesą. Lietuva, atgavusi Nepriklausomybę turėjo pereiti ir dabar yra postkomunistiniame laikotarpyje, kuriami dar seni sovietiniai "hegemono" partijos kadrai turėjo ir turi asmeniškai apsispręsti - nuoširdžiai tarnauti Tautos interesams ar puoselėti savo buvusio klano liniją su visomis iš to išplaukiančiomis , sakyčiau, netgi kriminalinėmis pasekmėmis. Turime savo šalyje nemažą grupę tokių asmenų, kurie sugebėjo ir sugeba lanksčiai laviruoti tarp tų dviejų srovių, įgyti tam tikrą visuomenės pasitikėjimą ir kartais netgi būti naudingi Lietuvos visuomenei jos kelyje į demokratiją. Šiandien, kada ruošiamasi prezidento A.M.Brazausko laidotuvėms , manau, derėtų prisiminti labiau jo pozityvius darbus.Tai būtų labiau krikščioniška. Apie tą tamsų šleifą, kurį jis atsitempė dar iš ankstesnių laikų ar jo bei jo aplinkos tikslus ir priemones, kuriomis jie tų tikslų siekė jau Nepriklausomoje Lietuvoje, daug jau aptarta ir bus dar laiko pakalbėti po laidotuvių.
Pastebiu komentarų puslapiuose nuolat kartojamus A.M.Brazausko žodžius apie "tą kabantį skudurą". Tačiau, kad ir kaip tai nebūtų paradoksalu, būtent tuo perėjimo į Nepriklausomybę laikotarpiu ir buvo pirmojo LKP sekretoriaus "gulbės giesmė", kurios jis daugiau niekada taip rizikingai ir naudingai nebepakartojo. Gal su drebančiom rankom ir kojom, gal su dideliu nerimu dėl savo likimo, tačiau toks laikmetis buvo. Apie tolimesnes peripetijas šiandien nekalbėsiu. Gal jas lėmė ir tie kadrai, kurie jį supo, o gal ir paties neryžtingumas bei asmeniniai siekiai, painiojantis net ir savo asmeniniame gyvenime.
Jei būsime patys sau nuoširdūs, tai net ir tokioje kontraversiškoje asmenybėje galėsime įžvelgti tam tikra pozityvumą. Tad vertinti, kaip kas bando daryti, visą A.M.Brazausko veiklą tik juodai arba tik baltai, manau, nėra išmintinga ir teisinga. Kai prezidentas A.M.Brazauskas jau tapo personaliniu pensininku, jis vis tik yra pasakęs, kad ir jo darbe būta klaidų ir gal jis kai kuriais atvejais elgtųsi kitaip. To jis niekad neišsakė būdamas įvairiose atsakingose pareigose. Priimkime tokį pripažinimą, kaip tam tikrą apgailestavimą ar net galimą atgailą ir taip palydėkime jį į paskutinę kelionę.
Be LSSR Religinių reikalų tarybos prie LKP CK įgaliotinio įstaigos nei vienas kunigas negalėjo gauti LSSR paskyrimo. Jos rankose buvo visa KGB turima informacija apie dvasininkus. Patys gabiausi būdavo to įgaliotinio siunčiami į pačius atokiausius bažnytkaimius, o tie kurie buvo labiausiai nepaklusnūs represinėms okupantų struktūroms būdavo netgi fiziškai sunaikinami. LSSR įstaigų vadovai paprastai būdavo kadriniai KGB karininkai, kartais tituluojami „atsargos“ „Glavlito“ ir Religinių reikalų tarybos įgaliotinio letena buvo jaučiama iki pat Nepriklausomybės atgavimo.
Turime sugebėti suvokti vieną, gal kai kam ir labai skaudžią tiesą. Lietuva, atgavusi Nepriklausomybę turėjo pereiti ir dabar yra postkomunistiniame laikotarpyje, kuriami dar seni sovietiniai "hegemono" partijos kadrai turėjo ir turi asmeniškai apsispręsti - nuoširdžiai tarnauti Tautos interesams ar puoselėti savo buvusio klano liniją su visomis iš to išplaukiančiomis , sakyčiau, netgi kriminalinėmis pasekmėmis. Turime savo šalyje nemažą grupę tokių asmenų, kurie sugebėjo ir sugeba lanksčiai laviruoti tarp tų dviejų srovių, įgyti tam tikrą visuomenės pasitikėjimą ir kartais netgi būti naudingi Lietuvos visuomenei jos kelyje į demokratiją. Šiandien, kada ruošiamasi prezidento A.M.Brazausko laidotuvėms , manau, derėtų prisiminti labiau jo pozityvius darbus.Tai būtų labiau krikščioniška. Apie tą tamsų šleifą, kurį jis atsitempė dar iš ankstesnių laikų ar jo bei jo aplinkos tikslus ir priemones, kuriomis jie tų tikslų siekė jau Nepriklausomoje Lietuvoje, daug jau aptarta ir bus dar laiko pakalbėti po laidotuvių.
Pastebiu komentarų puslapiuose nuolat kartojamus A.M.Brazausko žodžius apie "tą kabantį skudurą". Tačiau, kad ir kaip tai nebūtų paradoksalu, būtent tuo perėjimo į Nepriklausomybę laikotarpiu ir buvo pirmojo LKP sekretoriaus "gulbės giesmė", kurios jis daugiau niekada taip rizikingai ir naudingai nebepakartojo. Gal su drebančiom rankom ir kojom, gal su dideliu nerimu dėl savo likimo, tačiau toks laikmetis buvo. Apie tolimesnes peripetijas šiandien nekalbėsiu. Gal jas lėmė ir tie kadrai, kurie jį supo, o gal ir paties neryžtingumas bei asmeniniai siekiai, painiojantis net ir savo asmeniniame gyvenime.
Jei būsime patys sau nuoširdūs, tai net ir tokioje kontraversiškoje asmenybėje galėsime įžvelgti tam tikra pozityvumą. Tad vertinti, kaip kas bando daryti, visą A.M.Brazausko veiklą tik juodai arba tik baltai, manau, nėra išmintinga ir teisinga. Kai prezidentas A.M.Brazauskas jau tapo personaliniu pensininku, jis vis tik yra pasakęs, kad ir jo darbe būta klaidų ir gal jis kai kuriais atvejais elgtųsi kitaip. To jis niekad neišsakė būdamas įvairiose atsakingose pareigose. Priimkime tokį pripažinimą, kaip tam tikrą apgailestavimą ar net galimą atgailą ir taip palydėkime jį į paskutinę kelionę.
tokio zmogaus jau nebebus :( tesiilsi ramybeje
REKLAMA
REKLAMA
Paskutinė A. M. Brazausko kelionė į Prezidentūrą (papildyta 15.40)