Komercinės vizos Lietuvos piliečiams suteikia daug galimybių pigiau apsipirkti Kaliningrado srityje. Lietuvaičiai išradingai tomis galimybėmis naudojasi. Spūstys ir vaidai pasienyje susitvenkusių automobilių eilėse girdėti nuo Kybartų iki Panemunės. Jeigu esi neapsukrus benzino, rusiškų vaistų ar cigarečių vežėjas, nuolat zujantis Lietuvos – Rusijos pasienyje, tuomet istorinių sentimentų keliantis Karaliaučiaus kraštas bus sunkiai pasiekiamas.
Stovėdamas ant Rambyno kalno, žinoma, galėsi niekieno netrukdomas žiūrėti į Nemuno žemupio migloje gulinčią Tilžę ( dabar Sovietskas). Įdėjęs šiek tiek pastangų, be abejo, gausi kokią nors kultūrinio bendradarbiavimo vizą, tačiau epizodiškas apsilankymas šiame ekonomiškai kintančiame krašte išsamaus srities gyvenimo vaizdo nesuteiks.
Kaliningrado sritis, labiausiai į vakarus nutolusi Rusijos Federacijos dalis, atsiradusi po Antrojo pasaulinio karo, įkurta 1945 m. Potsdamo susitarimais tarp JAV, Sovietų Sąjungos ir Didžiosios Britanijos. Pagal šiuos susitarimus Vokietijai priklausiusios Rytų Prūsijos pietinė dalis buvo prijungta prie Lenkijos, o šiaurinė 1946 m. įtraukta į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Administraciniu srities centru pasirinktas Karaliaučius (vok. Königsberg, įkurtas 1255 m.), pervadintas Kaliningradu. Trims Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, Karaliaučiaus sritis tapo nuo visos likusios Rusijos dalies kitų valstybių bei Baltijos jūros atskirtu eksklavu (nuo Kaliningrado miesto iki Lenkijos ir Lietuvos sienos atstumas yra atitinkamai 35 ir 70 km, o iki artimiausio kito Rusijos srities centro Pskovo – 800 km).
2002 m gyventojų surašymo duomenimis Kaliningrado srityje gyvena 955.2 tūkstančiai, o netoli Tauragės esančioje Tilžėje ( Sovietskas) – 43.6 tūkstančiai gyventojų. Sovietmečiu su šiuo miestu tauragiškius siejo, ir dabar tebesieja, glaudūs prekybiniai ryšiai. Prieš porą dešimtmečių iš Sovietsko į Tauragę kas pusvalandį kursuojančiame autobuse galėjai išgirsti daug gerų atsiliepimų apie Tauragės mėsos kombinato darbą.
Sovietsko bei kitų atokiau esančių miestų turguose nuolat skambėjo lietuviška šneka, nes pagrindiniai daržovių tiekėjai Kaliningrado srities gyventojams buvo Šilutės, Pagėgių ir Tauragės rajonų žemdirbiai. Sakoma, kad Sovietske kepamų bandelių kvapas iš koto versdavo Tauragės miesto gyventojus ir šie, neatsispyrę pagundoms „paziukais“ ar „ikarusais“, dardėdavo į Tilžę apsipirkti.
Niekam ne paslaptis, jog į Tilžę upeliais plūdo Karšuvos girios kadagio uogomis paskaninta ruginukė, kurios paakinti Kaliningrado srityje įsikūrusių karinių dalinių viršilos įvairiomis detalėmis ir agregatais rėmė brandaus komunizmo statybą Tauragės krašte. Griūvant Sovietų sąjungai daržoves pakeitė drabužėliai iš Gariūnų turgavietės. Kai kam iš to net pavyko prasigyventi.
Rytmečio tyloje miestas guli tarsi pilkas kasdienybės inkliuzas. Retai čia būnančiam net gali pasirodyti, kad Tilžėje niekas nesikeičia – tos pačios pavargusios, duobėtos gatvės, aptrupėję, kažkada buvusių puošnių namų fasadai, prieš dešimtmetį buvusių ir dabar tebeveikiančių ūkinių prekių parduotuvių vitrinos.
Prisimeni anuomet čia nupirktą kaltą, dažų skardinę ar iki šiol ant darbastalio gulintį oblių. Dar žinai, ant kurio namo kabo caro Aleksandro I – ojo gyvenimo epizodui skirta granitinė atminimo lenta. Tiek čia tos Rusijos, jeigu negalvosime apie tolumoje šviečiančius Trijų šventųjų soboro kupolus. Nustembi auksu tviskančioje prabangioje erdvėje pamatęs aplink tvyrantį skurdą.Sunku įsivaizduoti, kaip Tilžės turgaus aikštė atrodė vieną XIX a. vasarą.
Turgus – plačiausiai krašto gyvenimo tradicijas atspindintis reiškinys. Smagu pavartyti senas nuotraukas, kur miestų ir miestelių aikštėse išsirikiavę šimtai vežimų, vežimuose kalnai maišų su grūdais, bulvėmis, vilnomis, o šalia – parduoti skirti gyvulėliai arba klusniai tupintys paukščiai. Turgus anuomet traukė žmones ne tik parduoti ar pirkti, bet ir išgirsti iš toliau atėjusią naujieną, gandą, pastebėjimą. Turgų galima laikyti dabartinių medijų ir žiniasklaidos tėvu. Čia vykdavo ne tik komerciniai sandėriai, turto vertinimai, bet ir piršlybos. Keičiantis laikams ir madoms turgaus funkcijos mažai kito, žmonės visuomet norėjo grįžti iš turgaus pigiau apsipirkę.
Tilžės turgus dabar kitoks nei prieš dešimtmetį: turtingesnis, modernesnis. Nors mėsos skyriuje, kaip ir Tauragėje, skerdiena dažniau guli ant prekystalių negu šaldytuvuose. Pasidairęs supranti, jog turguje netrūksta jau, ko gero, Kaliningrado srities laukuose užaugintų daržovių. Yra netgi voveraičių, tačiau žavi pardavėja Tonia nepasakė, kuriame Romintos girios krašte jas rinkusi. Panašu, kad ant Tilžės gyventojų stalo dabar nieko netrūksta. Tačiau miestas jau nebekvepia tomis garsiomis bandelėmis, nuo kurių kvapo lietuviškame skrandyje atsirasdavo skylės, o vaikai prarydavo liežuvius ir užaugę tapo nekalbūs.
