Apie rusų inteligentą kartais sakoma, kad jis turėjo tik vieną pasirinkimą: arba išduoti savo sąžinę, arba tėvynę. Tai visų pirma rusų inteligentijos moralinė dilema, bet turbūt nesuklysiu pasakęs, kad braižant intelektualinį ir moralinį Europos žemėlapį, į Rytų Europos zoną patektų šalys, kuriose iki šiol tenka rinktis arba sąžinę, arba tėvynę.
Laimingos tos šalys, kuriose ši dilema išnyksta ir tau tiesiog tenka rinktis tarp skirtingų moralinių ir politinių laikysenų. Bet ką daryti, jei negali likti patriotu šalies, kuri nepripažįsta nei laisvės, nei sąžinės? Tėvynės ribos? Taip, mūsų moralinė vaizduotė jas nubraižo mums, lygiai kaip ji susiranda ir istorinius pasakojimus apie jos tikrą arba tariamą didybę.
Bet tėvynė – tai juk ne vien sąvokos, idėjos ir žodžiai. Ji yra kasdienės praktikos ir gyvenimo formos, kuriose arba dalyvauji, arba ne. Tai kalbėjimo ir veikimo būdai, kurie neatsirado vakar ar šiandien. Jie formavosi pakankamai ilgai, todėl viena kita sėkminga vieša diskusija ar įtikinanti publikacija šių kalbėjimo ir veikimo būdų neišardys ir nepakeis.
Klausimas, ar gintum savo šalį, jei ji nusikalstų žmoniškumui arba paniekintų tavo vertybes, tikrai nėra iš pačių lengviausių. Lygiai kaip ir klausimas, kas gi pagaliau yra patriotizmas – saviškių gynimas ir nuolaidų darymas iš meilės tėvynei, ar, priešingai, gebėjimas būti pirmuoju, pasakančiu „ne“ tam, kas nebeleidžia man tapatintis su tokia tėvyne, kokia ji nori tapti arba kokia jau tapo?
Daugelis rašytojų ir politinių mąstytojų yra pajuokę imperinio patriotizmo formulę „mano šalis, teisi ar ne“ (my country, right or wrong). G. K. Chestertonas pašaipiai ir taikliai komentavo šią frazę: „‚Mano šalis, teisi ar ne‘ yra dalykas, kurio joks patriotas net nesugalvotų pasakyti, nebent kraštutiniu atveju. Tai tas pat, kas pasakyti ‚Mano motina, girta ar blaivi‘“.
Bet šitą pompastišką imperinio patriotizmo formulę 1872 metais įspūdingai pakoregavo Vokietijoje gimęs JAV patriotas, pilietinio karo didvyris, generolas ir senatorius Carlas Schurtzas. Išgirdęs kito senatoriaus žodžius apie tėvynę, nesvarbu, ar ji teisi, ar ne, Schurtzas atšovė, kad ir jis pats gali pakartoti šią frazę apie savo šalį – didžiąją Amerikos Respubliką. Sykiu jis pridūrė: „mano šalis, teisi ar ne; jei teisi, išlaikyti ją tokią; o jei neteisi, ištaisyti ją“ (my country, right or wrong; if right, to be kept right; and if wrong, to be set right).
Žinoma, tai kritiško ir pilietiško patriotizmo formulė. O ką daryti, jei tėvynės, deja, ištaisyti neįmanoma? Jei ji nesileidžia ištaisoma? Jei puikiai supranti, kad prieš tave – ne būrys priešiškų žmonių, o mentalitetas, kurio tu nepakeisi per keletą metų, o greičiausiai ir per keletą dešimtmečių? Kad tavojo gyvenimo ir visos tavo kartos žmonių pastangų neužteks ne tik tėvynės pakoregavimui, bet net ir tam, kad būtum joje dorai išgirstas?
Ar rinktis tėvynės viziją, ar jos tikrovę – politinį režimą ir institucijas, kurios iš esmės prieštarauja tavo sąžinei? Kas yra tėvynė – tavo sąmonės santykis su kažkokia vieta Žemėje ar konkrečios šalies socialinė ir moralinė tvarka, kuri tampa tavo gyvenimo principais ir širdies įpročiais, su kuria susitapatini ir kurią gini kaip savo asmenybės ir gyvenimo dalį?
Ar leisti, kad kitos šalys koreguotų defektyvią tavo tėvynę, ar ginti savo šalį nuo kitų arogancijos ir pamokslavimo? Ką daryti, kai sąžinė ir idealai tave susieja su šalimis, kurios tavo šalį ar mažų mažiausiai jos politinį elitą laiko priešu?
Ar atvirai pasakyti savo šalies režimo priešams, kurie atstovauja tavo vertybėms, kad jie izoliuotų tavo šalį ir nesitaikstytų su ja (sykiu izoliuodami ir tave patį)? Ar patarti žūtbūt palaikyti santykius su režimu ir daryti jo atžvilgiu kompromisus, slapta tikintis kažkokios evoliucijos į liberalesnę tvarką?
Visa tai iki skausmo pažįstama rusų disidentams. Jiems teko rinktis, ką išduoti – savo sąžinę ar išsigimusią tėvynę. Sovietinis režimas juos nuolat kaltino socialistinės tėvynės juodinimu ir keliaklupsčiavimu prieš buržuazinius Vakarus.
Šiandien istorija kartojasi. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo agitacinėje kalboje apie partiją „Vieningoji Rusija“, skirtoje „našistams“ ir visam agresyviai konformistiškam Rusijos jaunimui, su panieka kalbėjo apie opoziciją, kuri esą kaip šakalai šliaužioja apie užsienio šalių ambasadas.
Beje, Putino politinio spektaklio metu visa jo kūno kalba ir politinė semiotika niekuo nesiskyrė nuo į fašizmą pasukusio Pinko kalbos Alano Parkerio ir „Pink Floyd“ filme „Siena“. Ta pati panieka ir toughie laikysena, turinti maskuoti bet kokį sentimentalumą ir silpnumą.
Rusijos valdžios opozicija išduoda didžiąją tėvynę. Patriotizmą ir jo retoriką monopolizuoja režimas, sutapatinantis tėvynę su savimi. Žinoma, tai maskuoja tos pačios KGB klikos baimę, kad anksčiau ar vėliau gali prabilti jėgos, kurioms tėvynė prasidės ten, kur baigsis putinizmas ir jo „suverenioji demokratija“.
Kad ir kaip būtų, mums nėra ko liūliuoti save kalbomis, kad Lietuvos socialinė ir politinė tikrovė yra rojus, lyginant su Rusija. Mes meluotume patys sau tardami, kad Rytų Europos politinis ir moralinis žemėlapis mus apeina.
Prisiminkime, ką apie pilietinės visuomenės veikėjus ir Lietuvos viešąsias figūras rašė „Respublika“. Ar visi kliedesiai apie sorosologus ir jų sąmokslus prieš Lietuvą nėra tos pačios operos arijos? Ar pilietinių organizacijų tapatinimas su šaliai priešiškomis jėgomis nėra tos pačios politinės režisūros tęsinys?
Kol kas mes baisiąją rusų inteligentijos dilemą žinome tik iš tolo. Laimei, tėvynė ir sąžinė Lietuvoje kol kas dar neatsiejamai susijusios sąvokos. Bet jei pakoreguotume ją ir paklaustume savęs, ar sąžinė mums leidžia aktyviai veikti savo šalies sferose, kurių principai mums svetimi, viskas pasirodytų gerokai sudėtingiau.
Institucijos ir įstatymai nėra atplėšti nuo kultūros, nepaisant modernios iliuzijos, kad kalba ir kultūra yra didžioji besielės valstybės ir jos mechaniškų įstatymų alternatyva. Valstybės politika ir jos socialinės bei moralinės tvarkos modelis neišvengiamai persmelkia ir kultūrą. Todėl netikiu, kad galima sėkmingai save padalinti į pusiau funkcionuojantį pilietį, kuris myli gimtąją kalbą ir kultūrą, bet savo valstybės santvarką laiko sau svetima. Arba esi pilietis, arba ne.
Rusijos atveju viskas stoja į savo vietas – aukštoji rusų kultūra ten jau seniai yra tapusi pasipriešinimo brutaliai politikai forma jau vien todėl, kad politika jos ne tik neintegravo ir nepersmelkė, bet ir kontroliavo bei persekiojo. Bet mūsų atvejis kitas. Lietuva yra ne aktyvaus kitokio elemento persekiojimo, o ignoravimo, t.y. aktyvaus ir sąmoningo nežinojimo, terpė.
Nekalbėsiu aliuzijų kalba ir pateiksiu pavyzdį iš savo paties nesenos patirties. Prisipažinsiu, man pačiam teko savo profesiniame gyvenime daryti dalykus, kuriems iš esmės nepritariu ir kurie prieštarauja mano pažiūroms. Nepritariu habilitacijos procedūrai ir institucijai, laikau ją žalinga nesąmone, akademinei Lietuvai kenkiančia atgyvena ir beprasmybe, bet vardan galimybės keisti sistemą ir demontuoti ją iš vidaus pats praėjau habilitacijos procedūrą.
Alternatyva buvo paprasta – kadangi tuo metu sistema tikrai nebūtų pasikeitusi (greičiausiai ir dabar ji nepasikeis), man būtų tekę rinktis arba pakartotinę emigraciją, arba moralinį ir profesinį kompromisą. Pasirinkau kompromisą ir iki šiol nesu įsitikinęs, ar vertėjo elgtis prieš savo principus, savigarbą ir sąžinę. Kita vertus, vien dėl tokio niekniekio palikti savo šalį man atrodė nedovanotina arogancija. Negi savo šalį gali suvesti į keletą kvailų procedūrų ir saujelę žemažiūrių akademinių biurokratų?
Bet faktas lieka faktu. Vardan galimybės pasilikti savo šalyje vieną principą jau išdaviau. Laiku nepasakius „ne“ ir nesustojus, galima net nepajusti, kaip po to išduodi ne vien profesinės etikos principus. Kad ir kaip būtų, tai buvo paskutinė tokio silpnumo akimirka mano gyvenime.
Neklauskime, kam skambina varpai Rusijoje. Ir mums tenka rinktis tarp tėvynės ir sąžinės. Kas geriau – ar defektyvi tėvynė, kuri ilgainiui gali pakirsti tavo idealizmą, ar vienatvė, išsaugojus savo principus, bet niekam jų neperdavus ir su niekuo nepasidalijus savo šalyje, – aš nežinau. Tokius klausimus XIX amžiaus Rusijoje vadino prakeiktais klausimais. Kaip matome, jie ne vien rusiški.
