Pasipiktinusiems parodytais vaizdais, laidos autorė Audrė Kudabienė išplatino atvirą laišką, kuriame tvirtina, pirmiausia norinti atkreipti valdžios dėmesį į opiausias visuomenės problemas.
Atviras Audrės Kudabienės laiškas
“Taigi, apie laidos anonsą. Nežinau, kas prognozavo, kad šie metai bus beždžioniškai linksmesni, tačiau nuo pačios metų pradžios sveiko proto žmones šiurpina viena už kitą dramatiškesnės nelaimės ir nusikaltimai. Nevardinsiu – puikiausiai žinote. Jos sukėlė aukščiausių mūsų valstybės vadovų reakciją, supurtė socialinę sistemą, karštligiškai ieškoma išeities, nes tai kas vyksta jau ne pavienės, ne „vietinės“ katastrofos, tai sisteminės ligos proveržis, epidemija.
Netikit? Tada kviečiu pasikalbėti su socialiniais darbuotojais, tai ką rodau savo laidoje, tai tik mažoji dalis, ledkalnio mažiausia viršūnėlė. Apleisti, paliegę, savo kalba kaip žvėriukai kalbantys vaikai, nes jie taip auga – kaip miške, kasdien kovodami už savo būvį. Sumuštos, sudaužytos moterys, kurios net primygtinai klausiamos savų socialinių darbuotojų, aiškina, kad niekas jų nemušė. Nes bijo, kad sugrįžusios gaus dar didesne smurto porciją namuose ar net nesupranta, kad yra žalojamos?
Tai ką daryti? Tylėti, nes manęs tai neliečia, ar rėkti? Ką pasirinkti? Gal pagaliau padidinti algas socialiniams darbuotojams, skirti jiems daugiau benzino, automobilių, didinti jų skaičių, kad dažniau lankytų socialinių įgūdžių neturinčias šeimas?
O gal pagaliau laikas padidinti algas mokytojams, kad jie nepavargtų auklėti, šviesti, rodyti pavyzdį visiems, o ypač jokio pavyzdžio nematantiems vaikams? O gal apskritai uždrausti alkoholį, kaip lėtai ir besąlygiškai žudantį asmenybę narkotiką? Arba gal gražinti priverstinį gydymą nuo alkoholio ir pašalpas mokėti tik tiems, kurie gydosi? Ir jūs, ir aš valdžios svarstymus girdime dabar, deja, tik dabar po sukrečiančių tragedijų.
Nežinau, kaip jūs, bet aš nenoriu tylėti, renkuosi rėkti, kad tie svarstymai valdžios kabinetuose virstų ne formaliais pasiūlymais, o realia tvarka. Taip, reportažai kuriuos rodau savo laidoje nėra gražūs ir vienas Dievas žino, kaip norėčiau to, kas nutinka nematyti ir net negirdėti apie tai, bet ką siūlote? Užsidėti rožinius akinius ir lesinti zylutes? Nežinau ką patarsit, gal sakysit kam tas pilietiškumas, geriau tyliai pakalbėkim, kam tie garsūs anonsai ir jei niekas negirdi, tai čia jų bėda.
Bet jei vaikai džiūsta iš bado, skęsta šulinyje, sudega paguldyti prie ugnį šaudančio pečiuko, tai man skauda, aš negaliu nerėkti ir noriu jungtis prie tų žmonių, kuriems ne tas pats. O jeigu jūsų vaikas šiltuose jaukiuose meduoliais ir braškėm kvepiančiuose namuose, pamatęs anonsą, paklausė „dėl ko šita teta verkia?“, juk galima pasakyti tiesą – todėl kad neturėjo priešgaisrinio dūmų detektoriaus, nepastebėjo laiku gaisro ir nutiko nelaimė. Apie alkoholį pasikalbėkim mes, suaugusieji.”
