2009 metų lapkritį fejerverkais ir iškilmėmis buvo paminėtas gėdingosios Berlyno sienos griuvimo dvidešimtmečio jubiliejus.
Jeigu 1989 metai buvo išorinės Sovietų imperijos įtakos zonos žlugimo metai, tai 1991 metais, draskoma vidinių prieštaravimų, subyrėjo ir pati Sovietų sąjunga. Dabar sukanka 20 metų po to, kai Estija, Latvija ir Lietuva išsikovojo savo nepriklausomybę su visomis pasekmėmis, reikšmingomis ne tik šioms valstybėms, bet ir mūsų šaliai.
Istorijoje nesama kitų pavyzdžių, kad imperija žlugtų praliejus tiek nedaug ir su tiek mažai atvirų konfliktų, kaip kad įvyko griūvant ir byrant Sovietų sąjungai.
Tačiau, kad tai nebuvo savaime suprantamas dalykas mums dar ir šiandien, po dvidešimties metų, neleidžia užmiršti keturiolika savo gyvybes paaukojusių žmonių, kuriuos Vilniuje prie televizijos bokšto sutraiškė sovietų tankai.
Tuomet tamsiosios jėgos Maskvoje smurtu mėgino atvėsinti trijų Baltijos valstybių nepriklausomybės siekį. Būtent Vilniuje ir Rygoje tai pasireiškė atvira prievarta, pasibaigusia kraujo praliejimu. Tačiau būta visiškai aiškaus plano smurtu ir politinėmis manipuliacijomis atstatyti sovietų režimą ir Taline.
Iki tol prieštaravimai Maskvoje palaipsniui stiprėjo. Gruodžio mėnesį užsienio reikalų ministras Ševardnadzė atsistatydino įspėdamas dėl galimos naujos diktatūros. Taip vadinamos jėgos ministerijos darė vis didesnį spaudimą silpnėjančiam ir vis labiau dvejojančiam Gorbačiovui.
Ir nors būtent jos tiesiogiai vadovavo mėginimams surengti karinius perversmus Vilniuje, Rygoje ir Taline, buvo akivaizdu, kad dabar ir Gorbačiovas bandė pasukti laiką atgal.
Buvo atskraidinti specialūs KGB daliniai. Įsijungė Pskovo desantininkų divizija. Aukščiausia karinė sovietų vadovybė buvo vietoje pasiruošusi vadovauti operacijoms. Iš Kremliaus pasipylė grėsmingi reikalavimai. Staiga atsirado taip vadinami nacionaliniai gelbėjimo komitetai.
Veikimo būdas buvo daugiau nei aiškus.
Tačiau visa tai žlugo - atsivėrė kelias į nepriklausomybę, kuri vos po aštuonių mėnesių virto visiška tikrove.
„1991 metų sausio įvykiai buvo didžioji Baltijos tautų kovų už laisvę akimirka. Tai buvo užsitęsusi krizė su neaiškia baigtimi, kurioje Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonės parodė drąsą, ryžtą ir ištvermę – trumpai tariant orumą“.
Taip to istorinio mėnesio įvykius savo knygoje apibūdina Lašas Frėdėnas (Lars Fredén), atstovavęs Švedijai dramatiškiausiu metu. Jis, be abejonės, yra visiškai teisus sakydamas, jog būtent patys šių trijų šalių žmonės ir vadovai yra tikrieji istorinės tą mėnesį vykusios dramos karžygiai. Jie užsibarikadavo savo parlamentuose gindami nepalaužiamą savo tautos troškimą iškovoti laisvę ir atremti priespaudą.
Tačiau buvo ir kitų svarbių veiksnių.
Trijų Baltijos valstybių išsivadavimas nebūtų pavykęs, jeigu jų nebūtų tvirtai rėmę kovojantys Rusijos demokratai. Iškart po įvykių Vilniuje į Taliną atvykęs Rusijos Federacijos Prezidentas Borisas Jeltsinas griežtai pasmerkė tai, kas įvyko ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį su trimis Baltijos valstybių vadovais.
Maskvoje protestuodami į gatves išėjo tūkstančiai žmonių. Jie žinojo, kad jeigu tamsiosioms jėgoms pavyks Vilniuje, joms gali pavykti ir čia. Tuomet augančiai Rusijos demokratijai buvo iškilusi tokia pati grėsmė kaip ir Baltijos tautų nepriklausomybei.
Švedijai tie metai užsienio politikos srityje buvo patys sudėtingiausi per keletą pastarųjų dešimtmečių. Tačiau solidarumas su Baltijos kovotojais už laisvę buvo stiprus. 79 „Pirmadienio susirinkimai“ Stokholmo centre rašė savo istoriją.
Po smurto protrūkio Vilniuje į ugningą protestą Normalmo aikštėje (Norrmalmstorg) susirinko apie 7 000 žmonių. Jame dalyvavo tuometinis užsienio reikalų ministras Stėnas Andešonas (Sten Andersson), o aš taip pat buvau vienas iš kalbėjusių. Su mumis buvo ir Estijos parlamentaras Lenartas Meris (Lennart Meri).
Pasibaigus susirinkimui buvo skambinama visais Stokholmo bažnyčių varpais, kad tai, kas buvo pasakyta, įgautų stiprybės. Šitokiame kontekste to niekada nėra buvę nuo 1945 metų taikos paskelbimo. Šie susirinkimai tapo tikrąja stipraus Švedijos solidarumo išraiška dramatiškiausiu jūsų šalims metu.
Normalmo aikštės balsų stiprumas taip pat turėjo reikšmės mobilizuojant tos vakarietiškos nuomonės dalį, kuri šiaip jau buvo linkusi pasisakyti už stabilumą Maskvoje.
Neverta svarstyti, kas būtų įvykę, jeigu 1991 metų sausyje tamsos puolimas Vilniuje, Rygoje ir Taline būtų sėkmingas. Sovietų sąjunga veikiausiai jau buvo pasmerkta, tačiau jos griuvimas greičiausiai būtų gerokai užsitęsęs, daug kruvinesnis ir galbūt net virtęs karu.
Neįmanoma neįvertinti 1991 sausio įvykių reikšmės kalbant net ir apie tolimesnę perspektyvą.
Net jeigu tamsos puolimas tą mėnesį žlugo, drama dar nesibaigė. Rugpjūčio mėnesį ji persikėlė į pačią Maskvą ir turėjo dramatiškų padarinių visai žlungančios Sovietų sąjungos struktūrai – tačiau prie to mes turėsime priežasčių sugrįžti vėliau.
Pastarųjų dviejų dešimtmečių įvykiai padovanojo mums naują ir geresnę Europą. Tai, kad trys Baltijos valstybės yra Europos Sąjungos ir NATO narės yra reikšminga ne tik joms, bet ir mums. Mūsų saugumas yra daugeliu svarbių aspektų susijęs su jų saugumu, be to, mūsų nacionalinis interesas jų ekonomine, socialine ir politine pažanga yra labai stiprus.
Po įspūdingo ekonominio augimo visos trys šalys smarkiai nukentėjo nuo tarptautinės finansų krizės – nė viena kita Europos šalis nenukentėjo taip stipriai kaip Latvija.
Mums buvo savaime suprantama, kad turime tiek politiškai, tiek finansiškai aiškiai remti herojišką Latvijos darbą stengiantis išbristi iš sunkmečio. Ir nors darbo dar yra nemažai, padėtis neabejotinai gerėja.
Šiais metais yra labai svarbu atsigręžti atgal ir prisiminti prieš du dešimtmečius vykusius dramatiškus įvykius, nesaugumo jausmą ir didvyriškumą. Tačiau ne mažiau svarbu, kad mes po ekonominės krizės žvelgtume į ateitį ir diskutuotume, kaip dar labiau stiprinti bendradarbiavimą, taip pat ir ekonominį.
Šiuo metu „Eriksono“ gamyba Estijoje yra daugiau nei dvigubai didesnė nei Švedijoje, o nuo naujųjų metų nakties ši šalis yra ir euro zonos dalis kartu su kaimynine Suomija. Šioje srityje galimybės Lietuvai ir Latvijai yra ne ką ne mažesnės.
Praėjus dvidešimčiai metų po įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, mes privalome su padėka prisiminti tuos, kurie buvo pasiruošę rizikuoti viskuo, kad jų palikuonys galėtų gyventi laisvėje, o taip pat pasinaudoti proga ir pasvarstyti, kaip dar labiau sustiprinti ryšius aplink Baltijos jūrą, kurie mums tokie svarbūs.
Po dvidešimties metų mes žinome, kad pasiaukota buvo ne veltui.