Daiva SAVICKIENĖ
Žavimės, stebimės išgirdę apie dar vieną šalies ar pasaulio rekordą, tačiau dažnai nesusimąstome, kaip jie ne tik pasiekiami, bet ir registruojami.
Apie tai, kaip į rekordų knygas sugula patys įspūdingiausi faktai, papasakojo šios savaitės „Panevėžio balso“ pašnekovas agentūros „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo direktorius Vytautas NAVAITIS.
– Kaip buvo pradėti registruoti Lietuvos rekordai?
– Kažkada TASS – Sovietų Sąjungos telegramų agentūra – kepdavo įvairias žinutes: pasaulyje registruotas kažkoks rekordas.
Viena iš jų buvo apie pasaulio rekordų knygą, kurioje – bjauraus kapitalistų gyvenimo pavyzdžiai ir panašiai. Išsikirpau iškarpą ir nusiunčiau dėdienei į Ameriką, kad atvežtų tą knygą – mokytis anglų kalbos.
Į Lietuvą ji buvo atvežta nelegaliai, nedeklaruota. Jos apimtis, duomenų pateikimo tikslumas, įvairovė patiko. Bandžiau skaityti, mokytis kalbos. Vėliau „Švyturio“ žurnale pakliuvo žinutė, kad Prancūzijoje pagautas 42 kilogramų šamas. Žinojau, kad Lietuvoje buvo sugautas didesnis. Šie du dalykai buvo pretekstas: kodėl reikia reklamuoti menkesnius užsienio dalykus, jei pas mus yra didesnių? Kilo mintis, kad reikia Lietuvos rekordų knygos.
Agentūra „Factum“ buvo įkurta vėliau – 1991 metų sausio 11 dieną. Tądien Vilniaus savivaldybėje vykusiame posėdyje buvo sprendžiama: registruoti agentūrą ar ne. Bet tuo metu dėjosi tokie dalykai, kad svarbiau buvo būti televizijos bokšte, tad apie agentūros registravimą sužinojau tik kitą dieną.
– Koks buvo pirmasis mūsų šalies rekordas?
– Neprisimenu! Kai kilo mintis, kad reikia Lietuvos rekordų knygos, išsiverčiau angliškosios turinį, pasiruošiau lietuviškam variantui. Prasidėjo viskas nuo mažiausiai kintamų dalykų: ilgiausia upė, didžiausias miestas, aukščiausias kalnas... Vėliau, skaitant įvairią literatūrą, žinynus, atrinkau kitus.
Daug ką rinkdavau spaudoje. Pasižymėdavau, kas ilgiausias, ploniausias, daugiausia kartų ir panašiai – viską su galūne -ausias.
Vėliau skaitai, kad yra dar didesnis, taisai. Varčiau labai daug žurnalų „Mūsų gamta“ – ten buvo labai daug informacijos apie žvejybą, medžioklę. Surinkęs šią informaciją, ėjau į įstaigas, kurios registravo tam tikrus duomenis. Medžiotojų ir žvejų draugijoje žiūrėjau konkurso „Metų žuvis“ duomenis, kad išrinkčiau pačias didžiausias žuvis.
– Tai labai kruopštus ir daug laiko reikalaujantis darbas. Turite pagalbininkų?
– Darbo buvo nemažai. Ir dabar labai daug, tačiau šiek tiek lengviau. Kai ieškojau gyvenvietės ilgiausiu ir trumpiausiu pavadinimu, teko peržiūrėti daugiau nei 2 500 vietovardžių, bet iš to atsirado du rekordai.
Vienas nenuveiksi tokių darbų. „Komjaunimo tiesoje“ buvo skyrelis, kuriame parašiau siūlantis kurti Lietuvos rekordų knygą, paskelbiau kelis rekordus – tarp jų ir vyriausios moters. Pradėjau gauti laiškus, kad yra vyresnė ir dar vyresnė. Atsirado bendraminčių.
Kai Maskvoje pradėjo veikti Gineso pasaulio rekordų knygos atstovybė, pradėjau susirašinėti, parašiau, kad yra Lietuvoje toks žmogus, kuris gali būti vyriausias. Rengtasi įteikti Gineso rekordo sertifikatą, tačiau paaiškėjo, kad rekordo nėra – dar nėra ir šimto metų. Kol kas neturime vyriausio žmogaus Lietuvoje rekordo, kurio ilgaamžiškumą būtų galima patvirtinti dokumentais.
– Kodėl taip sunku užregistruoti panašius rekordus? Atrodo, ilgaamžių Lietuvoje netrūksta.
– Yra įvairių priežasčių. Vieni pasisendino, kad neimtų į kariuomenę, nereikėtų į kolūkį eiti, greičiau pensija būtų. Kai daugiau pasisendino, pasiekė šimtą metų ir daugiau, nors tiek neturi. Kita priežastis – buvo tokios tradicijos. Šeimoje mirus vaikui, vėliau gimusiam tos pačios lyties kūdikiui suteikdavo mirusiojo vardą. Kai pradedi tikrinti, paaiškėja, kad šeimoje buvo ir vienas Jonukas, ir antras Jonukas, o iš tikro gyvena trečias Jonukas. Šeimos buvo gausios, gimdavo po keturiolika vaikų... Tai ir ieškai, kuris tas tikrasis Jonukas.
– Esate sakęs, kad rekordai – būdas garsinti savo šalį. Kuo galime pasididžiuoti?
– Jei Gineso pasaulio rekordų knygoje yra koks nors rekordas, užfiksuotas Lietuvoje arba lietuvių, pažymima, kad tai įvyko Lietuvoje, pasiekta lietuvių. Knyga labai populiari – tai perkamiausia neautorinė knyga.
Šiaip Lietuvoje rekordai pradėti registruoti anksčiau nei pasaulyje – dar prieškaryje. Lietuvis Augustinas Liepinis buvo rekordų pradininkas pasaulyje. Per sovietinę okupaciją viskas buvo užmiršta...
– Kiek turime pasaulinio lygio rekordų?
– Dabar neskaičiavau, bet arti dvidešimties. Galiu paminėti pastaruosius du. Pernai liepos 5 dieną užfiksuota gausiausia pasaulyje važiuojanti automobilių vilkstinė: 157 „Hyundai“ automobiliai nuvažiavo 3 kilometrus 200 metrų Kaune. 2011 metų gruodžio 4 dieną užfiksuota aukščiausia pasaulyje plastiko butelių skulptūra – 16 metrų iš 42 000 butelių. Kalėdų eglė buvo pastatyta Rotušės aikštėje Kaune. Jos autorė tekstilininkė Jolanta Šmidtienė.
– Kiek dabar turime rekordų?
– Niekada nežinojau ir nežinosiu. Nėra svarbus kiekis – svarbiausia tikslumas. Reikia atnaujinti duomenis. Gyvenimas juk nestovi vietoje. Pastarojoje rekordų knygoje buvo 1 500 rekordų.
– Ar yra itin ekstremalių rekordų? Juk vertais Gineso rekordų knygos pripažįstami ir keisčiausi žmonių pasiekimai.
– Dėl Gineso yra tokių problemų – Ginesas nukrypo nuo savo tikrųjų tikslų. Iš pradžių registruoti rekordai su galūne -ausias.
Vėliau alaus darykla (pirmą kartą pasaulio rekordų knyga išleista 1955 metais airių alaus daryklos „Guinness Brewery“ valdytojo Hju Biverio sumanymu – red. pastaba) perparduota degtindariams, dar vėliau – pramogų verslo atstovams.
Nebesilaiko taisyklių ir rekordai pripažįstami be matavimo vienetų. Jų tikslas – daryti kuo daugiau panašių į rekordus renginių.
Agentūra „Factum“ laikosi senųjų Gineso taisyklių. Neregistruojame rekordų, kurie pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei, neregistruojame apsirijimo rekordų. Daugiausia suvalgytų nevalgomų daiktų – kaip tokį galima pripažinti nepavojingu dalyku?
Kitas dalykas dėl bučinių. Ilgiausiai bučiavosi, su daugiausia pasibučiavo. Anglų kalboje žodis „kiss“ turi daug reikšmių. Viena jų yra – lytėti ką nors lūpomis. Lietuvių kalbos žodyne bučinys yra jausmas, reiškiamas lūpomis. Kada jis prasideda, kada baigiasi, išmatuoti neįmanoma, todėl neregistruojame.
– Ar dažnai į agentūrą kreipiasi norintieji įregistruoti rekordą?
– Kreipiasi žmonės, kurie sąmoningai siekia rekordo. Pavyzdžiui, daugiausia atsispaudimų lygiagretėse. Yra ir atsitiktinių dalykų – pagavo didžiausią žuvį. Ar sėkmės dalykas: eidamas grybauti tikiesi tik pririnkti pilną pintinę, tačiau pasitaiko ir grybas rekordininkas.
– Kiek džiaugsmo žmonėms suteikia tokie pasiekimai?
– Labai džiaugiasi. Pavyzdžiui, per šias Velykas žąsis sudėjo labai didelius kiaušinius – buvo užregistruotas didžiausias žąsies kiaušinis.
– Dažnai girdime, kad apie rekordus praneša įvairios verslo organizacijos. Kaip galima spėti, rinkodaros tikslais. Ar yra tokia tendencija?
– Yra. Būna skelbia, kad pasiekė rekordą, tas jau registruotas, bet mes apie tai jokios informacijos neturime. Dažnai taip būna su šokių maratonais: nei teisėjų, nei taisyklių. Nebūna pasiruošę registravimui.
– Kaip tuomet turėtų būti fiksuojamas rekordas pagal visas taisykles?
– Visos taisyklės nurodytos agentūros tinklalapyje. Mūsų atstovas stebi, kai gali. Bet rekordą gali tvirtinti ir nepriklausomi, nesuinteresuoti liudininkai – reikia vaizdo medžiagos, nuotraukų. Matavimas, svėrimas turi būti viešas. Negali taip būti, ot imsiu ir sugalvosiu, kad baravykas užaugo 5 metrų aukščio! Jį reikia išmatuoti, ir ne vienam, įrodyti, kad tikrai toks buvo.
Reikia ne tik aukščio, bet ir kitų parametrų. Tuomet galima tvirtinti, kad yra rekordas.
– Kiek vidutiniškai per metus registruojama rekordų?
– Vidutiniškai nuo šimto iki pusantro šimto.
– Ar gerinami jau pasiekti savi ar svetimi rekordai?
– Yra. Antanas Kontrimas, barzda kėlęs svorius, yra daugkartinis pasaulio rekordininkas.
– Kuris rekordas įspūdingiausias jums?
– Visi jie įspūdingi. Vieni savo dydžiu, kiti mažumu. Kaip galima palyginti? Vieniems patinka aviacija, kitam – gėles auginti. Kuris įspūdingesnis – tas, kuris aukštai, ar kuris ant žemės?
– Šiuo metu rengiama Lietuvos vaikų rekordų knyga. Kaip kilo mintis pagarsinti vaikų pasiekimus?
– Vaikų rekordų yra mažiau. Knyga turi dešimt skyrelių – ilgumo, greičio, daugiausia kartų ir panašiai. Tokią knygą turi danai. Kuo prastesni mūsų vaikai? Yra ir jų pasiekimų!
