Partijų žaidimai „liūtuko“ šešėlyje pastaruoju metu neteikia didelio džiaugsmo Lietuvos rinkėjams. Deja, valdančioji koalicija nesugeba įtikinti visuomenės, kad privataus investuotojo įtraukimas į šį projektą yra skaidrus ir pagrįstas, todėl dabar, net jei projektas būtų tobulas (jeigu būtų - kol kas mes to nežinome), jis neišvengiamai didins properšą tarp valdžios ir žmonių.
Didžiausia bėda, kad politikai, net puikiausiai žinodami piliečių nuomonę apie juos, pasitikėjimo atmosferos nelaiko reikšmingu dalyku. „Viską galima pamatuoti pinigais“ - šitas šūkis vieną dieną gali mus pražudyti. Energiją generuoja ne tik jėgainės - gyventojų pasitikėjimas politine sistema taip pat kuria energiją - tokią, kurios niekas negali atstoti. Jei galutinai išseks ši energija, joks ekonominis mąstymas, jokios branduolinės jėgainės nebegalės pagelbėti. Galbūt tada tikrai teks atsižvelgti į dabar teikiamą pasiūlymą ir pakeisti šalies vardą.
Startavo Dešinioji koalicija
Šitokiame kontekste sulaukėme Lietuvos politiniame gyvenime svarbaus – ar bent jau turėjusio tokiu būti – įvykio: susibūrė dešinioji koalicija „Vardan Lietuvos“, kurią sudaro Tėvynės sąjunga, Liberalų sąjūdis ir krikščionys demokratai. Krikščionys demokratai jau kaip ir praryti Tėvynės sąjungos, tad iš esmės kalbama apie dviejų partijų koaliciją – tačiau tai, aišku, smulkmena. Svarbiau, kokioms vertybėms atstovauja besivienijantys dešinieji ir ką jie siūlo Lietuvai. Susipažinus su konservatorių pirmininko Andriaus Kubiliaus ir liberalų vadovo Petro Auštrevičiaus konferencijoje pasakytomis kalbomis, konferencijos deklaracija ir kita medžiaga, taip pat išklausius „Žinių radijo“ ("Apskritas stalas", vasario 23 d.) laidą, kur dalyvavo trijų partijų lyderiai, tenka konstatuoti į koaliciją besiburiančių partijų pasimetimą, idėjų badą ir energijos stoką. Konferencijos proga dešinieji sulaukė tam tikro žiniasklaidos dėmesio, tačiau nesugebėjo šaliai pranešti jokios naujienos. Gal ir tinkamas atpildas partijoms už tokį vangumą buvo daugelyje žiniasklaidos ataskaitų apie konferenciją (net ir nacionalinės televizijos žinių laidoje) dominavusi mintis, esą ši konferencija buvo svarbi vien todėl, kad joje dalyvavo Seimo narys Algimantas Matulevičius.
Štai kokios, kalbant apibendrintai, svarbiausios naujosios koalicijos idėjos. Mes geri – jie blogi. Mes geri todėl, kad tai – mes. Mes viską žinom teisingai ir jie, tiesa, žino tą patį, bet jie nedaro, o mes padarysim. Junkitės visi ir padėkite mums padaryti – tiesa, nežinome, ką. Pasakykite mums, kad mes sužinotume, ką padaryti, ir mes padarysime. Kibkime į darbą vardan Lietuvos ir pasirašykime Nacionalinį susitarimą. Nežinome, kam toks susitarimas reikalingas ir dėl ko reikia susitarti, bet jis būtinas ne tik jums, bet ir mums. Jis reikalingas, kad ir kiti, kurie bus po mūsų, taip pat nežinotų, kaip ir mes nežinome, ką turėtume padaryti.
Politikų pasisakymuose naiviai tikėjausi gauti atsakymą, kurlink mus rengiasi vesti šiandienos Lietuvos dešinieji, koks jų vertybių santykis su klasikinėmis dešiniosiomis idėjomis, su šiuolaikinėmis Vakarų dešiniųjų praktikomis ir iki šiol, nors ir socialdemokratų, vykdyta dešiniąja politika Lietuvoje. Norėjau išgirsti, kaip dešinieji vertina svarbiausią šios dienos Lietuvos problemą – visuomenės susvetimėjimą su savo valstybe, tikėjausi išgirsti jų pažadus ir tvirtą įsipareigojimą – jau dabar, nelaukiant „ankstyvo rudens“ - vykdyti skaidrią politiką, priiminėti sprendimus konsultuojantis su visuomene.
Pristigo aiškumo, akcentų ir įkvepiančių idėjų
Klausimai Lietuvoj – skaudūs, aiškūs, seniai pribrendę. Ar valstybė išdrįs kovoti už viduriniojo sluoksnio formavimą net ir įsigalėjusio stambaus oligarchinio verslo sąskaita? Ar išdrįs paremti pilietinę visuomenę, vietos bendruomenes ir dalintis su jomis valdžia? Ar išdrįs Lietuvą laikyti Lietuva, darbais, o ne žodžiais remti tautiškumą ir patriotizmą?
Tam tikrų atsakymų į šiuos klausimus fragmentų esama dešiniųjų deklaracijoje ir jų programinių nuostatų „Septyniuose stulpuose“, tačiau kai nėra svarbiausios idėjos, nuoseklios vizijos, kuriamos valstybės modelio, viskas nuskęsta paskleistame rūke. „Teisingų“ minčių kratinys – tačiau kuo jis skiriasi nuo dabar veikiančios Vyriausybės programos ar šiomis dienomis taip pat pateiktos Naujosios sąjungos rinkimų programos? Iš esmės – niekuo. Nesant aiškių vertybinių gairių ir svarbiausios ašies, programa ir liks chaotiška, nors prie jos dar dirbs, kaip žadama, daug darbo grupių.
Partijos netiki partine politika ir yra nuobodžios net pačios sau. Be to, jos nori būti geros visiems, o tai - ne menkesnė bėda: partijos turi atstovauti labai konkretiems interesams, konkrečioms vertybėms, neranda, o dabar net neieško ryšio su savo rinkėju.. Kokia Lietuvos politinio gyvenimo perspektyva, kai net konservatoriai su liberalais jo išsižada? Siekdami įtraukti plačiausią „visuomenę“ į savo programos rengimą partiečiai mėgina slėptis už išminčių nugarų ir dangstytis niekuo neįsipareigojusiais nuomonių apsikeitimo klubais, taip dar labiau išplaunant vertybes. Vėl siūlydami Nacionalinį susitarimą (vienas, pasirašytas 2002 m., jau sužlugo) jie sako, kad partinė politika išvis nereikalinga, kad visos partijos gali ir turi vykdyti vieningą politiką (jei būčiau piktas, paklausčiau – turbūt „VP Market“ politiką?). Tačiau išeitų, kad tokiu būdu partijos nebeatstovauja skirtingiems visuomenės sluoksniams. Nesant vertybinių nuostatų ir konkrečių įsipareigojimų konkretiems rinkėjams, politikai gali vykdyti tokią politiką ir taip ją kaitalioti, kaip patogu jiems patiems. O tai ir yra esminė dabartinės Lietuvos politinės sistemos bėda. Taigi ratas užsidaro.
Įprastas demokratinis procesas – gerai apsvarstyti ir sukurti partijos programą, kuri būtų artima į partiją susibūrusiems bendraminčiams, įtikinti rinkėjus šių idėjų patrauklumu, ateiti į valdžią ir įgyvendinti programines nuostatas – partijų netraukia.
Būtų galima daug kalbėti apie dešiniųjų „Septynis stulpus“, kuriuose esama ir gerų dalykų, ir prieštaravimų bei keistenybių, bet tai - dar negalutinės nuostatos.
Krito į akis kovos su korupcija skyrelis, kuriame užsibrėžtas tikslas pagal Transparency International Korupcijos indeksą ir pagal visuomenės pasitikėjimo demokratiniais procesais indeksą Lietuvą pastatyti tarp pirmaujančių Europos šalių. Kovos su korupcija prioritetai: viešieji pirkimai, teismai ir teisėsauga, žiniasklaida, partijų finansavimas, sveikatos apsauga, žemėtvarka. Kovai su korupcija kiekvienoje šioje srityje siūloma įkurti specialų STT padalinį. Taigi, žurnalistai ir daktarai, tuoj būsite prigriebti!
