Partijose nebeliko ideologinių vertybių, jos vadovaujasi savo įvaizdžiu bei reikalingos tik reikšmingiems postams užimti, įsitikinęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas, politologas Alvidas Lukošaitis.
Pirmadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje apie porinkimines kėdžių dalybas ir Lietuvos partijų ideologiją politologas A. Lukošaitis sakė, kad visame pasaulyje partijų ideologijos netenka prasmės. Tuo tarpu Lietuvoje iki ideologijų apskritai nebuvo priaugta. Politikos ekspertas pastebėjo, kaip rodo ir tyrimai, kad ir pačios partijos, jų nariai nesupranta principinių, ideologinių nuostatų, vertybių, bei yra daug nesusipratimų jas išpažįstant.
„Dominuojanti mintis sparčiai peršama, ypač šiuose rinkimuose, kad apie jokias ideologijas savivaldos lygmeniu negalime net kalbėti. Reikėtų skirti ideologijas ir reikėtų suprasti, kad turime reikalų ir atitinkamas pasekmes pirmiausia dėl to, kad yra koalicinė politika. Partijų koaliciniuose žaidimuose nieko ypatingo, nuostabaus, tai yra visur: ideologiniai dalykai labai dažnai stumiami į užkulisius, kažkokius tolimesnius planus. Labai svarbus yra jaučio dalinimasis. Ankstesni rezultatai, jų analizė visiškai leidžia sakyti, kad partijų žaidimai koalicinėje politikoje Lietuvoje yra orientuoti į postus, ne į programas, principus“, – kalbėjo A. Lukošaitis.
Politologo teigimu, labiau patyrę politikai derybose bando deklaruoti partijos programos principus, postus esą nustumiant kaip antraeilį dalyką. Tuo tarpu politikos naujokai iš viso apie tai nekalba, partijų lyderiai galvoja tik apie išskaičiavimus. Kita vertus, pasak A. Lukošaičio, partijos reaguoja į realijas, dauguma jų, būdamos centro, bando įsiteikti rinkėjams. Tiesa, pagrindine problema įvardijama tai, kad rinkėjai neatpažįsta partijų, nes jos esą nepateikia atpažinimo ženklų arba dažniau nei reikia juos kaitalioja.
„Nelabai jaučiame reikšmę arba prasmę ir to, ką vadiname politine atsakomybe. Moralinės ir teisinės atsakomybės politikoje, partijų gyvenime, partinėje demokratijoje, pirmiausia, visa tai telpa į politinę atsakomybę. Faktas, kad visos bėdos visais lygiais bus Lietuvoje ir neturėsime jokios normalios demokratijos, jeigu politinė valdžia, jos veikimas nebus grįstas atsakomybės ir atsiskaitomybės rinkėjams principais“, – svarstė TSPMI dėstytojas.
Buvęs žurnalistas Ričardas Čekutis teigė taip pat laikąsis nuomonės, kad tarp daugelio savivaldos koalicijų partijų nėra jokių bendrų vertybių ar sankirtos taškų. „Išskyrus vieną vienintelį: postai, pinigai, atlyginimai“, – dėstė pašnekovas.
Tai, anot R. Čekučio, ypač atsispindi rajonuose, kur vadovaujamasi principu, kad, jeigu nesi valdančiosios partijos narys ar jai prijaučiantis, esi išstumiamas iš visuomeninio gyvenimo, neturi įtakingesnio žodžio. Puikus to pavyzdys – Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, kur valdžia priklauso Lietuvos lenkų rinkimų akcijai. R. Čekutis tokią santvarką vadino „kolūkine“, „nomenklatūrine“, partinės demokratijos imitacija.
„Visos tos kalbos apie bendras vertybes ir bendrų vertybių paieškas yra akių dūmimas, nieko daugiau“, – tvirtino jis.
„Šiek tiek vyksta ir ideologijų devalvacija, tai – natūralus procesas, ir iš viso pasikeitė gyvenimas pasaulyje. Jis diktuoja, kad kartais reikia priiminėti sprendimus labai greitai ir visiškai neatitinkančius tavo ideologinio partijos pavadinimo. Norime ar nenorime ideologiją turime kreipti, kiek leidžia gyvenimas ar situacija, o ne prisirišti ir “baubinti„ vieną savo teoriją ir kelią“, – apie ideologijų išnykimą tarp partijų sakė europarlamentaras Viktoras Uspaskichas.
V. Uspaskicho teigimu, nė viena savivaldoje koaliciją sudariusi partija visiškai negalės įgyvendinti savo principinių nuostatų. Politikas savo kolegas politikus ragino prisiimti ne teisinę atsakomybę, o moralinę atsakomybę prieš visuomenę.
„Politika yra kompromisų menas, ir toje vietoje, kur šiandien atsidūrė Lietuva, kai nė viena partija negauna absoliučios daugumos, turime su tuo skaitytis“, – sakė Darbo partijos lyderis.
Teisininkė R. Joskaudienė siūlė ieškoti teisinio būdo, teisinės atsakomybės, kad partijos negalėtų apgaudinėti savo rinkėjų, nepamintų jų teisėtų lūkesčių ir neitų į koalicijas su ideologiniais oponentais. Šiuo metu politikų elgesį reglamentuoja Valstybės politikų elgesio kodeksas, tačiau joks dokumentas neapibrėžia atsakomybės taikymo.
