Žvelgiant į Lietuvos politinio ir kitokio elito nuotaikas, į žiniasklaidoje ryškiai vyraujantį toną ir Vilniuje vykstančius Gruzijos palaikymo renginius, gali susidaryti įspūdis, kad visa Lietuva ryžtingai smerkia Rusijos agresiją prieš mažą nepriklausomą valstybę.
„Rusijos užsienio reikalų ministras paneigė, kad Rusijos kariuomenė yra ten, kur yra“, – šitaip lakoniškai suvedė skirtingus galus viena Lietuvos televizija žinių laidoje. Būtų galima teigti, kad postmodernistine reliatyvizmo dvasia aukščiausio rango Rusijos valdžios atstovai jau antrą savaitę kasdien teigia, kad nėra to, kas yra. Tik dvasia čia, žinoma, ne postmodernistinė, o gerai pažįstama sovietinė. Teatrališku pokštu būtų galima laikyti Rusijos pareiškimą, kad reguliarią Rusijos kariuomenę Gruzijoje pakeis Rusijos „taikdariai“, jeigu tai nebūtų cinizmo viršūnė.
Pačiame Rusijos invazijos į Gruziją įkarštyje per Lietuvos radiją ir Žinių radiją buvo surengta keletas diskusinių laidų karštais įvykių pėdsakais. Kaip visada, klausytojams leista skambinti ir reikšti savo pastabas. Bent du kartus su neryškiu rusišku akcentu kalbantis klausytojas reiškė abejonę vyraujančia diskusijos nuotaika, pvz., aiškindamas, kad gal Rusija teisėtai davė atkirtį, nes juk gruzinai puldami Cchinvalį išžudė du tūkstančius taikių gyventojų (vėliau Rusijos propaganda ėmė kišti kiek kuklesnį 1600 žuvusiųjų skaičių, ir įdomu, kad šį už gryną pinigą priėmė net kai kurie Vakarų apžvalgininkai). Be to, tas paskambinęs klausytojas nusigriebė diskusijos minties apie vykstantį propagandinį karą ir tarsi logiškai aiškino, kad čia negalima pasitikėti nė viena puse, ir jam atrodo neįtikinami kai kurie Vakarų žiniasklaidos teiginiai.
Diskusijos dalyviai nesugebėjo atkirsti, kad šiame propagandiniame kare Vakarų žiniasklaida tiesiog nedalyvauja. O Gruzijos, žinoma, dalyvauja, visų pirma oficialūs valstybės atstovai. Šiomis netikėtai brutalios Rusijos agresijos sąlygomis galima suprasti jų perdėm emocinius, aistringus vertinimus. Pvz., rugpjūčio 13 d. Gruzijos ambasadorius Lietuvoje per radiją aliarmavo, kad jeigu per artimiausias keletą valandų tarptautinė bendruomenė aktyviai neįsikiš, Gruzijos valstybės nebeliks.
Žvelgiant į Lietuvos politinio ir kitokio elito nuotaikas, į žiniasklaidoje ryškiai vyraujantį toną ir Vilniuje vykstančius Gruzijos palaikymo renginius, gali susidaryti įspūdis, kad visa Lietuva ryžtingai smerkia Rusijos agresiją prieš mažą nepriklausomą valstybę. Toks įspūdis klaidingas. Žinoma, iš parterio konfliktą stebintys beveik visi linkę Rusiją smerkti, bet galinėse eilėse nemaža dalis lietuvių nuolat žiūri Rusijos televiziją ir yra veikiami jos propagandos. Todėl net keista, kad į radiją skambinti prireikė žmogaus su rusišku akcentu.
O štai Darbo partija žino, kam atstovauja. Juk jeigu šios partijos rėmėjų nė kiek nesuglumino tas faktas, kad partijos lyderis nuo Lietuvos teisėsaugos bėgo slėptis į Maskvą, tai aišku, kad Seimo frakcijos vadovė Virginija Baltraitienė nepadarė jokios politinės klaidos aiškindama, jog per anksti vertinti, kuri pusė yra labiau kalta dėl prasidėjusio karo. „Manau, kad to nevertėtų daryti ir kitiems, skirstant konfliktuojančias puses į agresorius ir nukentėjusius“, – teigė ji ir galėjo būti tikra, kad jos rinkėjai pritars.
Tokia Uspaskicho sutelktos milijonierių partijos pozicija neturėtų nieko stebinti, tik dabar, kai pirmą kartą po Sovietų Sąjungos suirimo Rusija vykdo karinę agresiją už savo teritorijos ribų, prorusiškos pažiūros atrodo kažkaip įtaigesnės.
Tiems, kurie sako, kad ir vieni, ir kiti (ir Rusija, ir Vakarai) meluoja, siūlyčiau prisiminti tai, kas pažįstama. 1991 m. sausio 13-os rytą agentūra TASS (dabartinė ITAR-TASS ištikimai palaiko senas tradicijas), o kartu ir dauguma sovietinės žiniasklaidos priemonių, pranešė, kad Vilniuje vyko nacionalistų išprovokuoti susirėmimai, per kuriuos žuvo du žmonės – vienas Sovietų armijos karys, ir vienas kitos pusės. Ką pranešė Vakarų žiniasklaida, nereikia pasakoti – tai mums žinomos istorijos dalis, aprašyta ir spaudoje, ir knygose. Tiesa, nemaža dalis Uspaskicho gerbėjų šiais laikais, atrodo, yra skaitę tik vieną knygą – V. Petkevičiaus „Durnių laivą“, o juk ten aiškinama, kad lietuviai šaudė iš televizijos bokšto.
Apie tuos „Klausimėlio“ herojus nebėra ką pridurti, bet kadangi esame demokratiška šalis, turėtumėm pakančiai reaguoti į tuos balsus, kurie korektiškai kritikuoja dabartinę Lietuvos nuostatą teigdami, kad Rusijos neverta izoliuoti, kad M. Saakašvilis linkęs į autoritarinius metodus ir pan. Tik krenta į akis, kad tie, kas (pvz., Artūras Račas) bando dėti lygybės ženklą tarp Rusijos ir JAV didžiavalstybinių užmačių, be kitų klaidų, kažkodėl tarsi užmiršta Lietuvą. Apie tai viename straipsnyje viską pasakė Tomas Čyvas:
„[…] svajoti apie JAV „imperializmo krachą“ būnant Marijos žemės patriotu, reikia dar ir neeilinio kvailumo arba chroniškos rusofilijos. „Jankių“ išėjimas namo ir nesikišimas į niekur šiuo metu reikštų labai jau banalų pasirinkimą. Arba eiti ieškoti laisvės bei nepriklausomybės J. Lukšos-Daumanto pėdomis, arba, kaip A. Sniečkus ir AMB, „ir tada dirbti Lietuvai bei nusistovėjusiai tvarkai.“
O tie, kas lygina Pietų Osetiją su Kosovu, užmiršta, jog Kosovas nuo Serbijos atsiskyrė ne dėl to, kad kokia nors didžiulė valstybė griebėsi revanšistinio imperializmo politikos, kaip Rusija prie savo pietinės sienos.
