Dėl žodžio "valdininkas" man neigiamų emocijų nekyla. Jis vartojamas dar nuo Smetonos laikų (gal tai siejama su valstybiniu ar valdišku darbu?). Kitas dalykas - "seimūnas". Šis žodis nuo jo vartojimo pradžios turėjo neigiamą, niekinantį atspalvį. Net kalbiniu požiūriu jis kažkoks luošas: Seimas - seimūnas. Kaimas - kaimūnas (ne kaimietis?); miestas - miestūnas (ne miestietis?).Gal, sakau, vadinkim seimiečiais, seimiškiais, bet geriausia Seimo nariais.

žodžius "valdininkas" ir „seimūnas“ vartojame, ir labai gerai, kad tai darome, kai norime pasišaipyti, paniekinti tuos valstybės tarnautojus ir seimo narius, kurie darbo metu ir naudodamiesi savo padėtimi užsiima ne viešo intereso atstovavimu, ne žmonių atstovavimu, o asmeninių interesų gynimu, asmeninio turto kaupimu. Pritariu žiniasklaidai, kai ji daro tą patį tokių vikėjų atveju.
Tačiau nepritariu,kai tokius terminus žurnalistai, jų vadovai, naudoja tam, kad pašieptų jiems nepatinkantį valstybės tarnautoją ar seimo narį, nors tie ir stengiasi dirbti visuomenei.
Gaunasi dvigubi standartai ir cinizmo skatinimas, kai tokie žodžiai taikomi ir teisingų seimo narių ar valstybės tarnautojų ketinimams, iniciatyvoms, pasiūlymams.
Labai dažnai žurnalistai ir jų vadai įsiteikinėja būtent vien tik asmeninių interesų siekiantiems valžiažmogiams ir vadina juos itin pagarbiai.
Iš žmonių negali reikalauti objektyvumo, bet žurnalistika jau savaime įpareigoja būti, ar bent stengtis būti nešališkais.

O ar tie seimūnai ir valdininkai yra nekorektiški valstybės piliečių atžvilgiu ? ? ?

Labaiu tinka valdziazmogiai