Balandžio 1–ąją pasitinkant
SENOVĖS LIETUVIŲ PĖDSAKAI FILIPINUOSE?
Duodantas Lemianas, kriptoetnologas
To dar nėra buvę. Pačioje kovo mėnesio pabaigoje “Delfi.lt” korespondentė Maniloje Imelda Macapagal pranešė apie jungtinės amerikiečių, japonų ir filipiniečių mokslininkų ekspedicijos (vadovas – žymusis Bruce Fogle), dirbusios Vygano (fil. Vigan) miesto apylinkėse, stulbinantį atradimą. Kasinėjant senovės ylokų pagoniškos šventyklos pamatus, buvo aptikta visa eilė rytų baltų (t.y. lietuvių) artefaktų, įskaitant runomis išraižytą krivūlę, gintarinius karolius ir senovės lietuvių naudotus monetų pakaitalus – “lietuviškus ilguosius”.
Vygano senamiestis (kairėje) ir Veisiejai (dešinėje). Panašu, kad šiuos miestus jungia kažkas daugiau, negu pirma jų pavadinimų raidė
Iš pradžių, kai radinių buvo vos keletas, buvo manyta, kad tai – kažkieno nevykęs pokštas arba XX a. pradžios vietinio amerikiečių antikvaro (1898-1946 m. Filipinai priklausė JAV) lobis. Vėliau, pritaikius radiokarboninę analizę, paaiškėjo, kad minėti artefaktai yra šalia jų atrastų ylokiškų senienų (pvz. dievo Kabunijano stabo) vienamžiai, t.y. visi radiniai yra autentiški.
Senlietuvių lentelė iš Vygano apylinkių su užrašu “busi kubl ub biruti” “busi pakartas (kabosi) arba sukapotas (subyrėsi)”, ir ten pat atkastas lietuviškasis “ilgasis”
Jau XIX a. pabaigoje ispanų tyrinėtojai atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurie Filipinų čiabuvių žodžiai skamba panašiai ir reiškia tą patį, kaip ir jų atitikmenys lietuvių kalboje. Ilgą laiką tai buvo bandoma paaiškinti atsitiktinumais, kurie nėra retas reiškinys lyginamojoje kalbotyroje. Lygiai taip pat (ir dėl tų pačių priežasčių) buvo ignoruojamas filipiniečių prijuostėse ir abrūsuose naudojamų raštų panašumas į jų lietuviškus, latviškus ir gudiškus atitikmenis.
Filipinų etnolingvistinės grupės (šiaurėje – žalia spalva pažymėti ylokai, piečiau jų – raudona spalva pažymėti tagalai, pietuose – mėlynais ir violetiniais atspalviais pažymėti veisajai)
Dar vienas neįtikėtinas faktas yra neginčytinai lietuviški pagrindinių Filipinų etninių grupių pavadinimai. Šios šalies šiaurėje gyvena jau minėti ylokai (ylokėnai; fil. ilokano), šiek tiek piečiau jų – tagalai (tagaliokai; fil. tagalog; jų kalba tapo filipiniečių bendrinės kalbos pagrindu), o šalies pietuose - veisajai (fil. bisaya). Nereikia būti ypatingu kalbotyros žinovu, kad suprastum, jog ylokų vardas yra sietinas su Ylakių miestelio Skuodo rajone pavadinimu, veisajų – su Veisiejais Lazdijų rajone, o žodis „tagalas“ reiškia „tas galas“ (plg. su gerai visiems pažįstamais Baisogalos, Maišiagalos, Ramygalos etc. pavadinimais). Tiesą kalbant, ir Vygano miesto pavadinimas skamba pakankamai lietuviškai.
Kol kas mokslininkai negali atsakyti į klausimą – kokių būdu lietuviškos senienos pateko į Lusono salą ir apskritai – kas (neskaitant katalikų tikėjimo) riša Lietuvą su kitame pasaulio gale esančia egzotiška šalimi. Siekdama atspėti šią mįslę, jau artimiausiu laiku į Filipinus išvyks Gabrio Paršaičio vadovaujama Istorijos ir Lietuvių kalbos institutų bei Vilniaus Universiteto jungtinė ekspedicija, kuri susijungs ten su Bruce Fogle grupe. O mes – apsišvarvokime kantrybe ir laukime. Gali būti, kad jau greitai teks perrašyti ne tik viduramžių Lietuvos, bet ir žmonijos geografinių atradimų istoriją.
P.S. Ruošiant šią publikaciją paaiškėjo, kad pirmąkart apie ylokų, tagalų ir veisajų tautų pavadinimų panašumą į tam tikrus Lietuvos vietovardžius buvo rašyta dar 1989-1990 m. rusų kalba Vilniuje leistame antisovietiniame leidinyje „Otraženije“ („Atspindys“; „Delfi.lt“ redakcijai kol kas nepavyko susisiekti su jo leidėju).