Pastaruoju metu dažnai girdime, kad dėl piktnaudžiavimo alkoholiu daromi nusikaltimai, keliuose žūsta žmonės, išyra šeimos, prarandamas darbas. Dėl pomėgio kilnoti taurelę iš pareigų neseniai buvo atleistas vyriausiasis kariuomenės kapelionas garbės kanauninkas, teologijos licenciatas, atsargos pulkininkas Juozas Gražulis, Seimo nario Petro Gražulio brolis.
Turbūt sutiksite, kad dūmų be ugnies nebūna... Kaip susiklosčiusią situaciją ir priekaištus dėl nuolatinio girtavimo bei kapelionui netinkamo elgesio pakomentuotų pats J.Gražulis? Dvasininkas teigia, jog alkoholio neatsisako, bet priklausomybės nepripažįsta. Vis dėlto sakoma: "Kas iš jūsų be nuodėmės, meskite akmenį." Pateikiame kunigo pasakojimą.
Niekam nenori meluoti
"Nenoriu meluoti nei sau, nei jums, nei mane pažįstantiems ar juo labiau nė karto manęs nemačiusiems žmonėms. Taip, iš tikrųjų kartais šiek tiek išgeriu. Tačiau tik tuomet, kai būna proga, jokiu būdu ne kasdien. Taip pat aukodamas šv. Mišias: juk per jas kunigas simboliškai ragauja ne tik Kristaus kūno, bet ir kraujo, t. y. vyno. Tą patį sakiau ir kito dienraščio žurnalistei, kuri praėjusį rudenį teiravosi apie šią mano neva turimą priklausomybę.
Žinote, gyvenime yra trys amžini dalykai: Dievas, apkalbos ir remontas (šypteli - aut.). O kalbėti žmonėms tikrai patinka, ypač apie kitus. Turiu aukštą karinį laipsnį, ėjau atsakingas dvasininko pareigas. Logika šioje situacijoje, manyčiau, labai paprasta: kuo aukščiau esi, tuo daugiau aplink tave pavyduolių, linkinčių bloga, galbūt norinčių užimti tavo vietą. Yra sakoma: paleisk sniego gniūžtę nuo kalno - pasiekusi papėdę ji jau bus tapusi didžiausiu kamuoliu. Lygiai tas pat nutinka ir gandams. Kažkas kažkur kažką sąmoningai, o gal netyčia leptelėjo ir tas sakinys, perkeliavęs per daugybę lūpų, virto štai kuo - vieša tiesa, kad neva esu įnikęs į alkoholį, neblaivus pasirodau per šv. Mišias, iškilmingus renginius. Tačiau niekada nesu taip pasielgęs! Paprasčiausiai negalėčiau.
Skaudžiausios - kolegų kalbos
Su kariuomenės ordinaru vyskupu Eugenijumi Bartuliu kalbėdavomės telefonu beveik kiekvieną dieną, bet jis nė karto neužsiminė turįs apie mane kokių nors nemalonių žinių. Tiesa, vieną vakarą, kai man paskambino, pokalbio pabaigoje paklausė: "Juozapėli, ar tu tik neišgėręs? Jaučiu." Tą vakarą kaip tik turėjau svečių. Pasišnekėjome. Suprantu ir pateisinu vyskupo rūpinimąsi manimi, juk ėjau vyriausiojo kapeliono pareigas, mane stebėjo daugybė akių.
Nežinau, kas yra kalbų apie mano girtuokliavimą pradininkas, juk paprastai gandai neturi vieno autoriaus. Žinote, kas skaudžiausia? Ogi girdėti taip kalbančius kolegas, su kuriais visada sutariau. Pavyzdžiui, Alfonso (buvusio vyriausiojo kariuomenės kapeliono Alfonso Buloto - aut.) tvirtinimas, jog Stokholme, kai kartu dalyvavome tarptautinėje konferencijoje, - nors su juo niekada nebuvau Švedijoje, tik Norvegijoje, Oslo mieste, - neblaivus užmigau prieš televizijos kameras. Bet juk taip nenutiko! Tai - melas. Į šią konferenciją su mumis vyko anglų kalbos vertėja. Per kultūrinį vakarą kiekvienos šalies atstovai turėjo pristatyti kraštą, iš kurio atvykę. Aš padainavau dainą lietuvių kalba. Pats Alfonsas pasiūlė. Ta daina visiems labai patiko. Jeigu būčiau buvęs girtas, argi būčiau padainavęs taip, kaip reikia, pataikęs į natas? Iš vieno JAV generolo po pusmečio gavau elektroninį laišką, kuriame jis užsiminė, kad niekaip negali pamiršti manosios dainos. Ant nieko, kas kalbėjo, neva mėgstu kilnoti taurelę, nepykstu. Ne taip mane tėveliai auklėjo, ne to Kristus savo apaštalus mokė. Visiems atleidau, linkiu paties geriausio.
Puikiai žinau, kad girtuoklystė yra ne tik viena svarbiųjų ydų (septynios didžiosios nuodėmės - tai godumas (gobšumas), puikybė (išdidumas), apsirijimas (nesaikingumas valgant ar geriant), pavydas, kerštas, geismas (paleistuvystė), tingėjimas - aut.), bet ir liga. Ji neatsiranda per dieną. Jei iš tikrųjų esu toks didelis svaigalų mėgėjas, kodėl apie tai prabilta tik dabar?
Pats svarstė apie pasitraukimą
Kai ėjau vyriausiojo kapeliono pareigas, teko su labai daug kuo bendrauti. Nenoriu ir juo labiau neturiu teisės ko nors kaltinti ar teigti, kad taip iš tikrųjų buvo, bet pasamprotauti, manau, galiu. Pirmosios kalbos apie minėtą mano žalingą įprotį pasklido praėjusį rudenį. Tuomet šalyje kaip tik rinkome naują Seimą, keitėsi valdžia. Gal visa tai buvo kam nors naudinga?.. Juk sakoma: jei nori mušti šunį, lazdą visada atrasi.
Kol vyskupas dar nebuvo nutaręs atšaukti manęs iš einamų pareigų, kurį laiką ir pats tyliai brandinau idėją iš jų pasitraukti. Dvasininkas esu jau 26 metus, iš jų 18 skyriau karinėms struktūroms. Labai gerbiu, myliu, branginu kariuomenę, čia sutikau daugybę nuostabių žmonių. Teko dirbti prie keturių ministrų, kiekvienas jų kūrė savo tvarką. Tai natūralu. Nežinau, kaip visa tai paaiškinti, bet pradėjau jausti, kad po truputį išsisemiu. Manau, pasikeitimai profesinėje veikloje būtini, juk jie skatina žmogų nestovėti vienoje vietoje, tobulėti. Aplinkybės susiklostė taip, kaip susiklostė. Išmintingiausia buvo pasitraukti, nors daug kas skatino to nedaryti, pakovoti už save. Kad ir kaip ten būtų, gyvenimas vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigomis nesibaigia. Tik labai gaila, jog mano pasitraukimą lydėjo skandalas. Dėl jo išgyvenau ne tik aš, bet ir man artimi žmonės. Nebenorėčiau, kad visa tai pasikartotų."
Trumpai
Praėjusią savaitę spaudoje Šiaulių vyskupas E.Bartulis patvirtino viską jau seniai žinojęs apie vyriausiojo kariuomenės kapeliono J.Gražulio aistrą svaigalams, bet vylęsis, kad šis įstengs atsikratyti žalingo įpročio. Kadangi J.Gražuliui, kaip kalbama Krašto apsaugos ministerijoje, nepavyko to padaryti, hierarchas nutarė savo dekretu atšaukti jį iš vyriausiojo kapeliono pareigų, o krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė vasario 17-ąją nutraukė su dvasininku ir profesinės karo tarnybos sutartį. Kunigas nuo kitos savaitės pradeda eiti Kauno Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios rektoriaus padėjėjo pareigas.
Aistė SIMANAVIČIŪTĖ
