Į JAV parduotų ir po dešimtmečio namo išgrūstų seserų teismas baigėsi merginų pergale. Aukščiausiasis Teismas atmetė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kasacinį skundą ir paliko galioti Apeliacinio teismo sprendimą, kuriuo Naujojoje Akmenėje gyvenančioms seserims Vitalijai ir Sandrai Rymanovoms priteistos tūkstantinės neturtinės žalos kompensacijos.
Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad prieš tai Apeliaciniame teisme nagrinėtas mergaičių išvežimo į JAV procese dalyvavusių valstybės institucijų skundas dėl Šiaulių apygardos teismo sprendimo tik iš dalies patenkintas pagrįstai, ir paliko galioti šio teismo sprendimą. V. ir S. Rymanovoms skirtos atitinkamai 130 000 ir 80 000 litų neturtinės žalos kompensacijos.
Šiaulių apygardos teismas seserims praėjusių metų rugsėjo mėnesį buvo priteisęs 200 000 ir 150 000 litų moralinės žalos atlyginimą.
Amerikietei buvo viskas leista
Skandalingoji parduotų trijų mergaičių istorija prasidėjo 1996-ųjų vasarą. Tuomet į Lietuvos vaiko teisių apsaugos tarnybą atvyko lietuvių kilmės JAV pilietė Dalia Povilauskaitė-Sellei, prisistačiusi JAV veikiančio Lietuvos našlaičių fondo steigėja ir vadove. Ši ponia dešimčiai amerikiečių šeimų buvo pažadėjusi parūpinti 10 vaikų iš Lietuvos įsivaikinti.
Iš tikro Lietuvos našlaičių fondas veikė tik popieriuose, bet mūsų valdininkams tai nerūpėjo – jie stebėtinai lengvai davė apsišaukėlei leidimą veikti savo nuožiūra. Oficialiai buvo teigiama, kad 10 našlaičių dvejus metus augs ir lavinsis amerikiečių šeimose, o neoficialiai – kad bus tų šeimų įvaikinti ir į tėvynę niekada nebegrįš.
D. Povilauskaitė-Sellei pati apvažiavo vaikų namus įvairiuose Lietuvos miestuose ir išsirinko pačius mieliausius ikimokyklinio amžiaus globotinius.
Prekeivė taip įsijautė rinkdamasi vaikus, jog net nepaisė, kad tarp atsirinktųjų našlaičiai yra tik 7. Dar trys jos nusižiūrėtos gražios mergaitės – šiaulietės sesutės Vitalija (7 m.) bei Sandra (6 m.) ir Luiza Rinkevičiūtė (7 m.), gyvenusi Vilniaus 1-uosiuose vaikų namuose, – turėjo motinas.
Degtinė nusvėrė meilę vaikams
L. Rinkevičiūtės motina po gimimo sunkiai plaučių uždegimu susirgusią dukrą paguldė į ligoninę ir paliko.
Vitalijos ir Sandros motina šiaulietė Gražina Kareivienė tuo metu gėrė, todėl dukros atsidūrė Šiaulių vaikų globos namuose „Šaltinis“.
Vaikų namų darbuotojos pasielgė žmoniškai – mieste pačios susirado Vitalijos ir Sandros motiną G. Kareivienę, paragino netylėti, bandyti sustabdyti jos vaikų išvežimo procesą. Tačiau tai padaryti jai sutrukdė degtinė.
Smarkiai girtauti G. Kareivienė buvo pradėjusi prieš kelerius metus, po skaudžios tragedijos – Šiauliuose prie namų važinėdamasi dviratuku, po traukiniu žuvo jos 7 metukų pirmagimė dukrelė. Po laidotuvių moteris palūžo, degtinė sumaitojo jos likimą. Per svaigalus ji užsidirbo 4 teistumus, kurių net du – už buitines „girtas“ žmogžudystes.
G. Kareivienė „Akistatai“ papasakojo, kad pirmą kartą buvo nuteista už būtinosios ginties viršijimą – nudobė ją išprievartauti bandžiusį girtą statybininką. Antrą nuosprendį Gražina išgirdo už tai, kad girta kirviu pritalžė savo draugę.
Valdininkė kalinę apgavo
Netrukus po to, kai 1996-ųjų rugpjūtį D. Povilauskaitė-Sellei išsivežė išsiriktus vaikus, G. Kareivienė trečią kartą buvo nuteista lygtine laisvės atėmimo bausme už naminės degtinės bei landynės laikymą.
Savo gyvenimo duobės dugną puolusioji pasiekė 1999-ųjų spalį, kai išgertuvių metu Šiauliuose negyvai užspardė prie jos kibusį savo motinos sugyventinį. Už šį nusikaltimą 2000-ųjų vasarį teismas G. Kareivienę nuteisė kalėti 9 metus.
Išvežta į moterų koloniją Gražina permąstė savo gyvenimą ir davė sau tvirtą žodį lipti iš duobės, nuo šiol gyventi kitaip. Užbėgdami už akių pasakysime: moteris pažado laikosi.
1998-ųjų vasarą VTAT valdininkės apsižiūrėjo prisidirbusios – G. Kareivienės dukros jau dveji metai JAV, o Gražinai neatimtos motinystės teisės, nėra jos sutikimo mergaites išvežti. Viena valdininkė skubiai nuvyko į Panevėžio moterų koloniją ir įtikino Gražiną, kad Vitalija su Sandra Amerikoje gyvena puikiai, esą vardan mergaičių ateities reiktų leisti jų globėjams sesutes įvaikinti. Linkėdama atžaloms laimės, Gražina nubraukė ašarą ir pasirašė sutikimą.
Dabar aišku, kad sutikimą G. Kareivienei pakišusi VTAT valdininkė paprasčiausiai melavo. Niekas nesidomėjo, kaip sekasi į JAV išvežtiems vaikams. O sekėsi nekaip.
Nauji vardai, naujas gyvenimas
Nuskraidinusi vaikus į Konektikuto valstiją, D. Povilauskaitė-Sellei juos išdalino (išpardavė?) amerikiečių šeimoms.
Vitalija su Sandra pakliuvo į Džeimso ir Patricijos Hiudžesų šeimą. Sutuoktiniai turėjo 1989 metais gimusį sūnų Koliną, bet po gimdymo Patricija susirgo cukralige ir nebegalėjo gimdyti. Tad vaikų pasigausino priglaudę Vitaliją su Sandra, o po pusmečio – ir L. Rinkevičiūtę, nes ją priėmusi šeima persigalvojo ir prie mergaitės ėmė priekabiauti, o dėl to kilus skandalui – ją išgrūdo kaip šunį.
Hiudžesai darė viską, kad globotinės užmirštų Lietuvą. Kai mergaitės pramoko angliškai, sutuoktiniai jas net pervadino naujais vardais. Vitalija virto Elizabeta, Sandra – Katerina, Luiza – Mere. Globėjai mergaites taip pat įtikino, jog jų motinos mirusios.
Septynios šeimos septynis D. Povilauskaitės-Sellei atvežtus vaikus iš tikro tvarkingai įsivaikino. Hiudžesai irgi buvo pateikę tokį prašymą. Bet per advokatą sužinoję, jog įstatymai įtėvius būtinai reikalauja atvykti į Lietuvą, Džeimsas su Patricija savo ketinimų atsisakė. Tad Vitalija, Sandra ir Luiza šeimoje gyveno be jokio teisinio statuso. Į mokyklą, kurioje tvyro liberali amerikietiška tvarka, jos irgi buvo priimtos be jokių dokumentų. Mokykloje jos buvo vadinamos naujaisiais vardais ir įtėvių Hiudžesų pavarde.
Už nepaklusnumą – be vakarienės
2000-aisiais dar kolonijoje tebekalėjusi G. Kareivienė kartą pasiguodė žurnalistams, kad į JAV įvaikinti išvežtos jos dukros dingusios be žinios, neatsiunčia nė žinutės, ar jos tikrai laimingos. Perskaičiusi publikaciją apie JAV prapuolusias sesutes, problema susidomėjo tuometinė vaiko teisių kontrolierė Gražina Imbrasienė ir kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. Ši net porą metų į JAV siuntinėjo užklausas. JAV pareigūnai net trejus metus ieškojo pražuvėlių.
„Gyvenimas pas naujuosius tėvus nebuvo idealus, – vėliau „Akistatai“ pasakojo Sandra su Luiza. – Globėjai porą metų už mus vyresniam tikram sūnui Kolinui nuolat pirko naujausius žaislus, drabužius, mobilaus ryšio telefonus, duodavo pinigų pramogoms. Mus rengdavo nuvežę į nekondicinių, nukainotų drabužių sandėlį-išparduotuvę. Mums niekada nebuvo duodama kišenpinigių, neleidžiama savarankiškai pirkti net smulkmenų. Patricija su Džeimsu, tiesa, mums leisdavo užsidirbti po du dolerius per savaitę už namų tvarkymą, tačiau uždarbio nė karto neatidavė – pareiškė, jog tie pinigai atidedami būsimiems mūsų mokslams. Neatidedamos būdavo tik bausmės už neklusnumą. Už pražangas mums būdavo atimama vakarienė.“
Tikėtina, kad pasakodamos merginos kiek tirština spalvas ir ne iki galo atviros. Vitalija buvo prasitarusi, kad jos, globotinės, neklausydavusios, yra mėginusios rūkyti, išgerti alkoholio, o tuo globėjus varė į neviltį.
Paprašė dukras sugrąžinti
2003-iųjų pradžioje iš JAV atėjo atsakymas, kad Hiudžesai pagaliau surasti. Amerikiečiai rašė, kad globotinės iš tikro nėra įvaikintos, o jų 2 metams išduotos JAV vizos pasibaigusios dar 1998-aisiais.
Taigi 2003-iųjų pavasarį G. Kareivienė sužinojo dvi geras naujienas. Ji džiaugėsi ne tik žinia apie atsiradusias dukras. Jau buvo atlikusi pusę bausmės, todėl tų metų rudenį ruošėsi pasinaudoti teise būti amnestuota ir paleista anksčiau laiko.
G. Kareivienė su dukroms ir jų globėjais apsikeitė keliais laiškais, nuotraukomis.
Tuo metu Vitalijai jau buvo 14, Sandrai – 13 metų, o JAV įstatymai įvaikinti asmenis leidžia tik iki jiems sukaks 16 metų. Matydama, kad Hiudžesai per 7 metus mergaičių neįsivaikino ir to daryti nebesiruošia, 2003 metų viduryje G. Kareivienė Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai parašė naują prašymą, kad Vitalija ir Sandra būtų jai grąžintos.
G. Kareivienė iš tikro netrukus buvo paleista į laisvę. Laikydamasi žodžio nebegerti, su savo neįgaliu vyru apsistojusi 3 kambarių bute Naujoje Akmenėje, ji ėmė laukti grįžtančių dukrų.
Kelionei – 5 doleriai
Nežinia, gal globotinių neklausymas, rūkymas ar išgėrinėjimai perpildė kantrybę, bet Džeimsas su Patricija nutarė paskubomis išgrūsti visas tris savo globotines nieko joms neaiškindami, net pamelavę. 2005-ųjų gegužės 23-iąją merginoms grįžus iš mokyklos, globėjai aštuntą klasę lankiusiai Vitalijai bei septintokėms Sandrai ir Luizai įteikė lėktuvo bilietus – pareiškė, kad jos kitą dieną turinčios skristi į Lietuvą atostogų, ir pamelavo, esą rudenį grįšiančios į JAV.
Kad niekas nesakytų, jog globėjai merginas išsiuntė tuščiomis kišenėmis, Džeimsas su Patricija skrydžiui į kitą pasaulio pusę davė... 5 JAV dolerius (20 litų). Visoms trims!
Lėktuvui nusileidus Amsterdame, Olandijos muitininkai išpūtė akis – Vitalija, Sandra ir Luiza turėjo tik seniai nebegaliojančius 1992 metais Lietuvoje išduotus vaiko kelionės dokumentus su 1998 metų rugpjūtį pasibaigusiomis JAV vizomis.
Tėvynėje kapojosi rankas žirklėmis
Lietuvoje merginos patyrė ne vieną šoką. Oro uoste apsikabinusios motiną G. Kareivienę, Vitalija su Sandra su ja negalėjo net pasikalbėti. Nes Gražina nemoka angliškai, o seserys buvo visiškai pamiršusios lietuvių kalbą.
Antras šokas merginas ištiko nuvykus į motinos butą Naujojoje Akmenėje ir po amerikietiškos prabangos pirmą kartą iš arti susidūrus su Lietuvos realybe: priplėkusiu blokiniu daugiabučiu, ankštu butu, suskilusiu unitazu, aliejiniais dažais dažyta vonia bei kambarių sienomis.
Tačiau labiausiai Vitaliją su Sandra sukrėtė žinia, kad globėjai jų atsikratė apgaule, kad į JAV jos nebegrįš. Po šios naujienos abi ėmė klykti, žirklėmis bei peiliu kapotis rankas – ir šiandien matyti randai. Išsiverkusios merginos kelias paras sėdėjo kambaryje žiūrėdamos į sieną.
Ilgainiui Sandra su Luiza susitaikė su likimu, bet tėvynėje vis dar jaučiasi svetimkūniais, nežino, nei kuo užsiimti, nei iš ko gyventi. Jos bandė studijuoti, tik iš to nelabai kas išėjo. Joms nesiseka išmokti specialybių, kurių norėtų, ir įsidarbinti, nes jos lietuviškai šneka gana prastai, beveik nemoka mūsų rašto.
G. Kareivienė iš tikro laikosi, nebegeria, gavusi darbo sąžiningai triūsia. Ji padėjo savo dukroms pateikti milijoninį ieškinį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai už patirtą moralinę žalą. Teismai, atsižvelgdami į teismų praktiką ir net į krizę, priteisė gerokai mažesnes sumas.
Ruošiamas trečiasis ieškinys
Tačiau visi užmiršo, kad teismo pabaigos laukia trečia nukentėjėlė – Luiza Rinkevičiūtė. Ji „Akistatai“ sakė savo ieškinį pateiksianti po to, kai bus išnagrinėtos Vitalijos ir Sandros bylos. Tad labai tikėtina, jog dar mažiausiai 80 000 biudžeto litų turės būti paklota ir Luizai.
Vitalija su Sandra laukia nesulaukia kompensacijų. Gaila, kad visoms merginų svajonėms pinigų neužteks. Kiek anksčiau Sandra „Akistatai“ pasakojo norinti įsigyti savo namą ar butą, automobilį, vairuotojo pažymėjimą. Vitalija svajojo grįžti gyventi į JAV, bet šioje šalyje ji gyventi galėtų nebent laimėjusi imigracinę žaliosios kortos vizą.
Šiaip ar taip, dėl valdininkų korupcijos bei aplaidumo didžiules sumas ir vėl mokėsime mes, mokesčių mokėtojai.
Sigitas Stasaitis
