Parduoti namai virto pragaru

Vie­ni­ša se­ny­va mo­te­ris bu­vo įkal­bė­ta par­duo­ti sa­vo bu­tą pus­vel­čiui su ga­li­my­be ja­me gy­ven­ti iki mir­ties. Mo­te­ris nė ne­nu­tuo­kė, kad jos mir­tis nuo su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo die­nos ga­li bū­ti visaip sku­bi­na­ma. Tei­si­nin­kai ra­mi­na, kad net san­do­rius su vel­niu ga­li­ma už­gin­čy­ti ir pa­nai­kin­ti.

Neaiš­kus san­do­ris

Per 80 me­tų per­ko­pu­si mo­te­ris gy­ve­na vie­na blo­ki­nio na­mo bu­te. Tu­ri gi­mi­nai­čių, ta­čiau su jais tik kar­tais pa­si­kal­ba, kai at­vyks­ta į sve­čius.

Pas­ta­rą­jį pus­me­tį jos ra­mus gy­ve­ni­mas ap­si­ver­tė aukš­tyn ko­jom.

Sa­vo bu­tą pen­kiaaukš­ty­je Šiau­lių cent­re ji pus­vel­čiui par­da­vė, ti­kė­da­ma­si, kad čia įpras­tu rit­mu ga­lės gy­ven­ti iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Ta­čiau sve­ti­mais ta­pę na­mai vir­to pra­ga­rais.

Pa­va­sa­rį, sė­dė­da­ma kie­me ant suo­liu­ko, mo­te­ris įsi­kal­bė­jo su pa­žįs­ta­ma mo­te­ri­mi. Pa­si­guo­dė, kad trūks­ta pi­ni­gų, o dar tiek daug gy­ve­ni­me no­rė­tų nu­veik­ti. Ypač – ar­ti­mų­jų ka­pus su­tvar­ky­ti.

Paš­ne­ko­vė pa­siū­lė par­duo­ti jai vie­ną bu­to kam­ba­rį. Mat ji tu­ri pi­ni­gų ir ga­lė­tų jai pa­dė­ti. San­do­ris ant suo­liu­ko per­si­kė­lė pas no­ta­rus. Ba­lan­džio pa­bai­go­je pa­si­ra­šy­ta pir­ki­mo-par­da­vi­mo su­tar­tis.

Nie­kas da­bar ne­ži­no, kaip iš tie­sų bu­vo kal­bė­ta, ta­čiau fak­tas, kad par­duo­tas ne kam­ba­rys, o vi­sas mies­to cent­re esan­tis bu­tas. Vi­so la­bo už 30 tūks­tan­čių li­tų.

Do­ku­men­te nu­ro­dy­ta, kad bu­to vi­du­ti­nė rin­kos ver­tė – 74 tūks­tan­čiai li­tų. Skel­bi­muo­se to­kio bu­to kai­nos pra­si­de­da nuo 80 tūks­tan­čių.

Su­tar­tis – tra­di­ci­nė, ta­čiau pa­ryš­kin­ta vie­na ei­lu­tė – par­da­vė­ja iš­sau­go tei­sę gy­ven­ti bu­te iki mir­ties. Ži­no­ma, tu­ri prie­vo­lę mo­kė­ti mo­kes­čius. Pir­kė­jas tam­pa sa­vi­nin­ku nuo su­tar­ties įsi­ga­lio­ji­mo da­tos.

Su­tar­ty­je neap­ri­bo­ja­mos sa­vi­nin­ko ga­li­my­bės bu­tą par­duo­ti. Ne­nu­ro­do­ma, ko­kio­mis są­ly­go­mis ja­me gy­vens bu­vu­si sa­vi­nin­kė.

Pap­ras­čiau ta­riant – pi­giai nu­si­pirk­tas bu­tas ir ga­ran­ti­jos, kad ku­rį lai­ką už jį ne­rei­kės mo­kė­ti mo­kes­čių.

Koš­ma­ras

Gau­ti pi­ni­gai grei­tai iš­ga­ra­vo. Mo­te­ris di­džią­ją jų da­lį pa­nau­do­jo ar­ti­mų­jų ant­ka­piams įreng­ti. Pa­si­li­ko pen­kis tūks­tan­čius – juo­dai die­nai ar­ba lai­do­tu­vėms. Pa­si­dė­jo į ne­di­de­lį odi­nį ran­ki­nu­ką ir pa­slė­pė.

Jau ne­tru­kus po bu­to pir­ki­mo sa­vi­nin­kė į vie­ną bu­to kam­ba­rį įlei­do gy­ven­ti neaiš­kius vy­riš­kius. Šie daž­nai gir­ta­vo, rū­kė. Mo­čiu­tė tū­no­jo sa­vo kam­ba­ry­je, bi­jo­da­ma net į vir­tu­vę nuei­ti.

Kai bai­gė­si šis koš­ma­ras, pra­si­dė­jo ki­tas.

Sa­vi­nin­kė daž­nai už­ra­kin­da­vo se­ny­vą mo­te­rį bu­te. Ši ne­ga­lė­da­vo nie­kur išei­ti ir be­lik­da­vo tik gu­lė­ti lo­vo­je. Ar­ti­mie­siems sa­vi­nin­kė aiš­kin­da­vo, kad mo­te­ris me­luo­ja ir rak­tą pa­me­tan­ti pa­ti.

Kar­tą mo­čiu­tė, kai vėl bu­vo už­ra­kin­ta, neap­si­ken­tė ir iš­šo­ko per lan­gą. Nors ir pir­mas aukš­tas, ta­čiau įski­lo du­bens kau­lai. Mo­čiu­tė at­si­dū­rė li­go­ni­nė­je, o pa­skui – slau­gos įstai­go­je.

Po šio in­ci­den­to nau­jo­ji sa­vi­nin­kė vi­siems na­mo gy­ven­to­jams pra­dė­jo aiš­kin­ti, kad se­nu­tei su pro­tu ne­ge­rai.

Dar bu­vu­si bu­to sa­vi­nin­kė, o da­bar – įna­mė iki gy­vos gal­vos, pa­si­ge­do juo­dai die­nai pa­si­lik­tų 5 tūks­tan­čių li­tų.

Ne­ži­no­my­bė

Klau­si­mų ky­la daug. Ko­dėl no­ta­ras lei­do su­da­ry­ti to­kią pro­tu sun­kiai su­vo­kia­mą su­tar­tį? Juk jei da­bar nau­jo­ji sa­vi­nin­kė nu­spręs­tų par­duo­ti bu­tą, tai „komp­lek­te“ bū­tų ne tik pa­to­gu­mai, bet ir gy­vas žmo­gus.

Taip pat lie­ka neaiš­ku, kur din­go pen­ki tūks­tan­čiai li­tų iš se­nu­tės odi­nio ran­ki­nu­ko. Taip pat ne­ži­nia – jei se­nu­tei yra pra­stai su psi­chi­ka, ar bu­to par­da­vi­mo san­do­ris yra tei­sė­tas?

Ar­ti­mie­ji sa­ko, kad jo­kie tei­si­nin­kai ne­pa­si­tei­ra­vo, ko­dėl se­ny­vo am­žiaus mo­te­ris pa­si­ra­šo to­kią su­tar­tį. Gal sve­ti­mų žmo­nių ap­gy­ven­di­ni­mas ta­me pa­čia­me bu­te taip pat tu­rė­jo at­si­spin­dė­ti su­tar­ty­je?

Gi­mi­nai­čiai nea­be­jo­ja mo­čiu­tės psi­chi­ne svei­ka­ta ir ma­no, kad bu­to pir­kė­ja su­kčia­vo. Ti­ki­si anu­liuo­ti san­do­rį per teis­mus.

KOMENTARAS:

No­ta­ras tu­rė­jo už­tik­rin­ti tei­sė­tu­mą

Gin­ta­ras Žičkus, ad­vo­ka­tas, bank­ro­to ad­mi­nist­ra­to­rius:

– Įp­ras­tai ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to par­da­vi­mas vyks­ta no­ta­ri­ne tvar­ka. Tai­gi, sudarant tokį san­do­rį da­ly­vau­ja ir jo tei­sė­tu­mą už­tik­ri­na no­ta­ras.

No­ta­rų veik­la reg­la­men­tuo­ta No­ta­ria­to įsta­ty­mo. No­ta­ras yra vals­ty­bės įga­lio­tas as­muo, at­lie­kan­tis nu­sta­ty­tas funk­ci­jas, už­tik­ri­nan­čias, kad ne­bū­tų ne­tei­sė­tų san­do­rių ir do­ku­men­tų.

No­ta­rui tvir­ti­nant san­do­rius, įsi­ti­ki­na­ma fi­zi­nių as­me­nų veiks­nu­mu. To­kia no­ta­ro pa­rei­ga neat­sie­ja­ma nuo jo pa­skir­ties – už­tik­rin­ti, kad ci­vi­li­niuo­se tei­si­niuo­se san­ty­kiuo­se ne­bū­tų ne­tei­sė­tų san­do­rių.

Įs­ta­ty­mas drau­džia su­da­ry­ti san­do­rius, jei as­muo san­do­rį su­da­ro ap­svai­gęs nuo al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų ar nar­ko­ti­nių me­džia­gų.

Taip pat san­do­ris tu­ri pa­grin­do bū­ti ne­ga­lio­jan­tis, jei fi­zi­nis as­muo, ku­ris nors ir bū­da­mas veiks­nus, san­do­rio su­da­ry­mo me­tu bu­vo to­kios bū­se­nos, jog ne­ga­lė­jo su­pras­ti sa­vo veiks­mų reikš­mės ar jų val­dy­ti.

Iš es­mės, su­kly­dus, su­da­ry­tas san­do­ris ga­li bū­ti teis­mo tvar­ka pri­pa­žin­tas ne­ga­lio­jan­čiu pa­gal kly­du­sios ša­lies ieš­ki­nį.

Nu­ro­dy­to­je si­tua­ci­jo­je, prieš no­ta­rui tvir­ti­nant san­do­rį, no­ta­ras pri­va­lė­jo įsi­ti­kin­ti, kad mo­te­ris, par­duo­dan­ti sa­vo bu­tą, bū­tent sie­kia su­da­ry­ti to­kį san­do­rį – par­duo­ti sa­vo bu­tą. Taip pat bu­vo pri­va­lu įsi­ti­kin­ti, kad as­muo, par­duo­dan­tis sa­vo bu­tą, yra veiks­nus.

Tam, kad no­ta­ras įsi­ti­kin­tų, ar as­muo su­pran­ta su­da­ro­mo san­do­rio reikš­mę, jis tu­ri tei­sę pa­rei­ka­lau­ti pa­teik­ti ati­tin­ka­mą pa­žy­mą iš me­di­ci­nos įstai­gos apie as­mens, su­da­ran­čio san­do­rį, psi­chi­nės svei­ka­tos būk­lę. To­kią pa­žy­mą ga­li gau­ti ir pa­teik­ti tik pa­ts as­muo, ke­ti­nan­tis su­da­ry­ti ati­tin­ka­mą san­do­rį.

Vi­sais at­ve­jais, kai sie­kia­ma nu­gin­čy­ti san­do­rį, tiks­lin­ga nau­do­tis pro­fe­sio­na­lią tei­si­nę pa­gal­bą tei­kian­čių ad­vo­ka­tų pa­slau­go­mis.

Alvydas JANUŠEVIČIUS