Šiaulių parasparnių sporto klubas „Saulės skrydis“ tapo plačiai žinomas, kai lapkričio 27-ąją vienas iš pilotų pakilęs į orą pastebėjo dingusio žmogaus kūną. “ Skraidyti mes mokomės iš paukščių“, — poetiškai sako parasparninkai, kurių pagalbos vis dažniau prašo specialiosios tarnybos.
Vilties buvo nedaug
Su šešiais parasparnių sporto klubo „Saulės skrydis“ pilotais kalbamės laukuose, netoli Šiaulių aplinkkelio. Tą vietą dėl pakilimui bei nusileidimui patogios teritorijos šiauliečiai pamėgę jau anksčiau.
Policija paprašė dalyvauti dingusio šiauliečio paieškoje. Pilotai įvertino žvalgomus plotus: kokios pakilimo, nusileidimo sąlygos.
Paieškos dieną paspaudė šaltis — ant žemės apie devynis laipsnius, o padangėj — dar šalčiau. Būta ir nedidelio vėjo. Tačiau vyrai — šeši sporto klubo „Saulės skrydis“ pilotai ir du parasparnininkai iš Pasvalio — pakilo.
Specializuotose operacijose pasiskirstoma kvadratais arba, kad, žvalgos spindis būtų didesnis, išsirikiuojama į vieną eilę. Tačiau tądien dėl kaustančio šalčio (vieno kilometro aukštyje būna maždaug aštuoniais laipsniais šalčiau negu ant žemės) pilotai skrido pasikeisdami — vieni skraidė, kiti šildėsi.
Teritorija — nuo Aleksandrijos kaimo iki Gudelių ežero, keturių ar penkių kilometrų spinduliu. Pilotams rekomenduota skraidyti arčiau prie kelio, aplink aerodromą. Tačiau tai nedavė jokio rezultato.
„Tiesą sakant, vilties buvo mažai “, — prisiminė kažkuris iš paieškos dalyvių.
Kūną parodė šuo
Vis dėlto pavyko. Jauniausias klubo parasparnininkas, 22 metų Lukas Limantas antro skridimo metu pastebėjo galbūt kažką, ko ieškota daugiau nei pustrečios valandos. Lukas prisimena, kad skrisdamas 30-ies metrų aukštyjes ant šviežiai apsnigtos žemės pamatė šunį, kuris stoviniavo ties įtarimo nekeliančiu kauburiu.
Vaikinas, kad išryškėtų vaizdas, nusileido šiek tiek žemiau, įtarimu per raciją pasidalijo su netoliese skridusiu Andriumi Zubarevu. Atskridęs kolega patvirtino: radinys — greičiausiai žmogus.
Lukas suko ratus virš žemės lopinėlio, kol pareigūnai atvažiavo į apleistą Kairių karjerą ir tarp krūmų surado vyro kūną. Šiauliuose, Radviliškio gatvėje, gyvenęs vyras paskutinėmis rugsėjo dienomis išėjo į darbą, tačiau vakare žmona jo nesulaukė. Vėliau paaiškėjo, kad kaimynė pastebėjusi, jog vyras patraukė visai į priešingą pusę nei eidavo į darbą — link Zoknių oro uosto.
Paieška — ne iš paprastųjų
Ar šiurpus radinys nesukrėtė? „Iš oro nelabai kas ir matėsi. Iš pradžių pamačiau šunį. Pamačiau, kad jis kažkuo domisi. Įtariau, kad tas kažkas gali būti dingęs žmogus“, — santūriai šypsosi vaikinas.
Lukas — Šiaulių universiteto antro kurso studentas, būsimasis informatikas, parasparniu dangų matuoja šiek tiek daugiau nei metus. Iš pradžių vaikinas kitiems parasparnininkams automobiliu tempdavo bemotorius parasparnius, kad pakiltų nuo žemės. Kartą tėtis Lukui pasiūlė išbandyti pačiam pakilti.
Vyresni parasparnininkai sako, kad per paieškos operaciją vietą, kurioje gulėjo žmogus, jie žvalgę ne po kartą. Tačiau paiešką apsunkino kūną užklojęs sniegas. Prie kūno pribėgęs gyvūnas Lukui pamėtėjo „špargalkę“. Jei ne baltame fone stovintis šuo, žmogaus rasti greičiausiai nebūtų pavykę.
Paiešką apsunkino ne tik sniegas, bet ir vėjas.
„Skridimo motoriniu parasparniu greitis pavėjui — nuo 80-ies iki šimto kilometrų per valandą, o prieš vėją — parasparnis stovėtų vietoje, — sako Vytautas Pranulis. — Iš mūsų darbo nebūtų naudos.“ Skrieta 30–50 metrų aukštyje.
Šiauliečiams parasparnininkams tokia operacija buvo antra. Pernai rudenį jie dalyvavo analogiškoje operacijoje Biržuose, tačiau žmogaus rasti tąsyk nepavyko. Kūnas vėliau aptiktas upės, kurios teritoriją parasparnininkai žvalgė, dumble.
Parasparnių pagalba Lietuvoje rasti keturių dingusių žmonių kūnai.
Mokosi iš pasukščių
Kas tas virusas, apie kurį pokalbio metu vis su šypsenomis užsimena parasparnininkai?
„Tai laisvės pojūtis pakilus, — sako A. Zubarevas. — Kai pakyli, dingsta negalavimai, oras grynas. Laisvė su paukščiais.“
Skrydžio laimės jie neatsisako visus metus, tačiau didžiausią malonumą pajaučia, kai parasparnio neblaško vėjas ir kūno nekausto šaltis.
Vasarą vyrai dažniau praktikuoja laisvą skrydį parasparniais be motoro, juo įmanoma pakilti iki dviejų kilometrų. O vakarais arba žiemą skraidoma su motoriniais apratais. Tada pakylama aukščiau.
Parasparnį pilotai lygina su paukščiu. „Jo sparnai — tas pats kaip ir paukščio, stabdoma prilenkiant sparnus, o posūkyje sparnai užlenkiami, — sako Vydas Zupka. — Mes mokomės iš paukščio.“
Anot pašnekovų, vasarą, kai į padangę kylama be motoro, jie kartais atsigula ant žemės ir stebi gandrus: kaip jie elgiasi, kokioje vietoje sukasi.
„Mes kartu su gandrais, — sako A. Zubarevas. — Gandras be tikslo neskraido — jis skrenda iš vienos vietos kitą. Taip ir mes. Mes turim tikslą kuo ilgiau išsilaikyti ore.“
Tačiau kartais aukštį pamėgusių šiauliečių tikslai gana žemiški — kad ir nuskristi degalų. Skraidūnai racijomis susitaria, kurioje degalinėje pilsis kuro ir šalia jos nusileidžia. Nebloga atrakcija aplinkiniams.
Klubo nariai kitąmet planuoja be automobilių palydos skristi aplink Lietuvą.
Edita KARKLELIENĖ
