Simona PUŽAITĖ
Po dvylikos metų pertraukos į gimtąjį miestą sugrįžo Linas – vienintelis pankų subkultūros atstovas Šiauliuose. Panko palydovas – tik prancūziškai suprantantis šuo.
Trylikos pabėgęs iš namų, vyras didžiąją dalį gyvenimo praleido gatvėje, valkatavo, vartojo narkotikus. Išsigydęs narkomaniją išvyko savanoriauti į Prancūziją. Jo laisvė – bastytis po pasaulį.
Baudos už gėrimą viešumoje
„Į aną pusę nenoriu eiti, nes ten susipažinau su pijokais, kabinėsis“, – sako pankas. Sukame į priešingą.
Pakeliui rūkydamas cigaretę vyras aiškina – pankavimas yra ne iššaukianti išvaizda, o gyvenimo būdas.
Svarbų pankų įvaizdžio akcentą – skiauterę iš plaukų Linas kas mėnesį dažo žaliai su „zelionke“ – brilijantine žaluma. Mėnesio pabaigoje skiauterė jau nubluko.
Svarbiausias ideologijos elementas – protestas.
„Valstybė iš žmonių išsikalinėja, o pankai bando kažką padaryti. Pavyzdžiui, kai gyvenau Prancūzijoje, streikuodavom. Kai tik išleisdavo kokį "lievą" įstatymą, iškart eidavom į gatves. Čia vienas atvažiavau, ką pristreikuosi, – aiškina 38-erių pankas. – Lietuvoje labiausiai užknisa ubagystė. Pažiūrėk, kas Lietuvoje liko – tik pijokai, senutės ir vaikai. Visi išvažiavę... O mes grįžom specialiai“.
Mes, turi omenyje savo ištikimiausią draugą – vokiečių aviganę Mariją. Su augintine jis kalbasi tik prancūziškai.
Prieš 7 metus šunį padovanojo prancūzė draugė Mari, todėl šunį pavadino jos vardu. Kuprinė, kurią nešiojasi pankas Linas, šuns. Joje laiko augintinio maistą, baudų kvitus.
Prieš pusantro mėnesio atvykęs į Šiaulius Linas jau keturis kartus spėjo pabuvoti policijoje – išrašytos baudos už alaus gėrimą viešoje vietoje.
„Dar ne visas susimokėjau“, – šypteli.
Naujausią 10 litų baudą parsivežė iš Palangos – už miegojimą palapinėje kopose. „Jei nesusimokėsiu laiku, bauda išaugs iki 2000. Labas rytas, Lietuva“, – piktinasi jis.
Linas sako, kad iš Prancūzijos į gimtinę grįžo pajutęs ilgesį savo šaliai, trūksta šaknų, pasiilgo sesers.
Narkotikai ir vienuolynas
Iš namų Linas pirmą kartą pabėgo trylikos metų. Valkataujantį nepilnametį pareigūnai aptiko Latvijoje, uždarė į vaikų namus, grąžino atgal namo. Tada berniukas pabėgo vėl.
„Namie buvo negerai. Tėvas karininkas, kai prisigerdavo mušdavo. Bet savo tėvų mes nesirenkam, vis tiek mylim... Dabar jie jau mirę“, – pasakoja Linas.
Pabėgęs iš namų vaikinas pradžioje apsistodavo bendrabutyje Vilniuje, pas profesinėje mokykloje besimokančius vyresnius draugus. Vėliau teko miegoti ir telefonų būdelėse.
Nuo 13 iki 25-erių Linas vartojo narkotikus. Leidosi aguonų nuovirą, jį gamindavo pats.
„Visos dienos panašios – atsikeli, ieškai soduose aguonų. Jei neieškosi, visur skauda. Iš pradžių malonumą jauti, o po to esi priverstas, kaip vergas“, – neslepia Linas.
Stipresnių narkotikų nebandė, nes jų tiesiog nebuvo kaip ir kur įsigyti.
„25 metų užsidariau į vienuolyną Vilniuje. Buvau pavargęs nuo tokio gyvenimo, ieškojau savo kelio. Viskas buvo atsibodę, net mergos. Per tą laiką buvo labai daug mergų – kas dvi dienos – vis kita pana. Po to pats jautiesi kaip prostitutė“, – pasakoja vyras.
„Esu dvasiškai stiprus, turiu valios, – patikina. – Narkotikus baigiau be vaistų. Užsidariau į koplyčią vienuolyne, paverkiau savaitę ir praėjo“.
Prancūzijos etapas
Padedamas domininkonų vienuolių Linas išvažiavo į Prancūziją kaip savanoris. Pirėnų kalnuose 24 valandas per parą dirbo su žmonėmis, turinčiais priklausomybę nuo narkotikų. Dirbdavo fizinį darbą, kad užsimirštų.
„Širdį palietė, kad žmonės, baigę vartoti, po to nežino, ką su savimi daryti. Net po vaistų kurso jie pradeda iš naujo vartoti, nes dvasioj, "blemba", skylė. Žmonės nežino, kaip ją užpildyti. Kai pats turėjau patirties, galėjau padėti geriausiai, nes suprantu, kas tai yra“, – pasakoja Linas.
Ilgai savanoriauti neteko. Anot Lino, jis pamatė, kad tikėjimas tik naudojasi žmonių silpnybėmis, pradėjo "važiuoti stogas", todėl vėl išėjo į gatvę.
Gerdamas gatvėje susipažino su iš namų pabėgusiu vaikinu, kuris po dviejų savaičių jį parsivedė į savo šeimą.
Prancūzai priėmė lietuvį gyventi, padėjo susitvarkyti dokumentus, paskatino lankyti profesinius kursus, įgyti suvirintojo specialybę. Po mokslų Linas dirbo Bordo mieste suvirintoju.
Banditų bendrabutis
Šiauliuose Linas nuomojasi kambarį bendrabutyje pietiniame rajone.
„Gyvenu pas banditus“, – apibendrina situaciją. Jis pasakoja, kad aukšte, kuriame gyvena, neseniai užmušė vyrą – subadė dvylika peilio dūrių. Prieš kelis mėnesius iš trečio aukšto išmetė žmogų pro langą. Bendrabučio kaimynai – iš kalėjimo grįžę asmenys, bedarbiai, alkoholikai.
„Kartą iš miesto grįžau paryčiais, žiūriu, prie durų kraujo bala ir senukas guli. Matyt, iš darbo grįžo, kažkur prisigėrė... Paplekšnojau per petį, klausiu, gal namo neįleidžia. Jis atsisuko, žiūriu, akies nėra“, – epizodą prisiminė Linas.
Nukentėti nuo bendrabučio gyventojų teko ir pačiam. „Gal kad su skiautere, ne toks kaip jie“, – priežastį svarstė pankas.
Naktį grįžus iš miesto, lipant laiptais, jam spyrė į nugarą: „Dar dabar skauda. Man atrodo, šonkaulį sulaužė. Bet žinai, kai geri, tai nieko nejauti“.
Kartais nuo blogų žmonių Liną apsaugo tai, jog vaikšto kartu su Mari.
„Visi tie blogiečiai pikti, bet tikriausiai jie nuskriausti gyvenimo... Ir bijo šunų. Juodai“, – priduria vyras.
Gyveno čigonų tabore
Po 12 metų pertraukos grįžęs į Šiaulius Linas mato – miestas ištuštėjęs. Jam liūdna, kad visi jauni žmonės, su kuriais pasišneka, svajoja apie emigraciją į užsienį.
„Jie svajoja, atseit gyvenimas pagerės, bet iš tikrųjų sunku – reikia dirbti. Važiuoja net kalbos nemokėdami. Mačiau daug lietuvių Ispanijoje gatvėse gyvenančių. Juos apvagia, atima pasą, naudojasi... Mergoms išvis sunku – atvažiuoja, svajoja apie normalų darbą, o verčia dirbti prostitutėm. Paryžiuje jų kiek – gražios mergos, bet išnaudotos. Jų labai gaila“, – kalba Linas.
Šiaulietis pusantrų metų gyveno čigonų tabore Rumunijoje. Ten išvyko su drauge, padėjo jai rašyti universteto tiriamąjį darbą apie čigonų kultūrą.
Pasak Lino, į čigonų tarpą sunku patekti, jie nenoriai prisileidžia.
Pašalpą iššvaisto per savaitę
Iš Prancūzijos Linas gauna 750 eurų (apie 2 590 litų) invalidumo pašalpą.
„Man užtenka tik šešiom dienom“, – kikena vyras. Beveik visus šio mėnesio pinigus maistui, cigaretėms ir alkoholiui jis išleido Palangoje.
Už likusius 300 litų Linas turi pragyventi tris savaites iki kito mėnesio pašalpos.
Išgyventi padeda elgetavimas – pietiniame rajone pankas sėdi prie prekybos centro ir prašo pinigų.
„Prašyti nėra nesmagu. Pats durnas esu, tai reikia kentėt. Geriau paprašyti, negu vogti“, – komentuoja jis. Maisto šuniui visada atranda – geriau nevalgo pats, bet nepalieka alkano augintinio.
Praeitą mėnesį pinigus išleido taip pat greitai. Linas svarsto, kad viskas per gerą širdį – daug vargęs praeityje jis supranta vargetas, iš ryto besikratančius pagiringus alkoholikus. Jiems duoda pinigų.
„Grubiai sakant, daugiau išdalinu, negu išleidžiu“, – apibendrina.
Dirbti suvirintoju Lietuvoje – vienas iš Lino planų. Tik prisiregistruoti darbo biržoje arba dirbti negali – pametė pasą.
„Niekada nenorėjau sustoti pankuoti. Nenoriu šeimos ir ženytis. Gal dėl to, kad noriu būti laisvas?“ – svarsto Linas.
Jis patikina, jog jaučiasi laimingas, gali susikrauti kuprinę, pasiimti šunį ir keliauti kur nori.
