Smulkiesiems prekybininkams dar visai neseniai aukso kasyklomis buvusioje miesto centrinėje turgavietėje – štilis. Daugiau žmonių čia sulaukiama nebent šeštadieniais. Per metus turgaus lankytojų sumažėjo penkiskart, prekyba krito daugiau nei trečdaliu. Prekeiviai liūdnai juokauja pakilimą jaučiantys vienintelėje srityje: auga tik mokesčių našta.
Dirba valdžiai
Laikus, kai iš prekybos turgavietėje buvo galima pasistatyti namus, prekeiviai mena su nostalgija. Iš to, ką pavyksta retkarčiais parduoti, dabar neįmanoma ne tik praturtėti, bet ir prasimaitinti.
„Mes mokesčius mokam ir kol kas tik valdžią išlaikom“, – tvirtina Panevėžio centrinėje turgavietėje megztinius parduodantis Albinas.
Už galimybę prekiauti turguje vyras per mėnesį pakloja 700–800 Lt. Prekybos vieta turgavietės lauke atsieina daugiau nei 300 Lt – apie 65 Lt už kv. m, verslo liudijimas metams kainuoja maždaug 1500 Lt, dar mokesčiai „Sodrai“, Ligonių kasai, PVM.
Per savaitę Albinas parduoda vieną du megztinius, nors kasdien už prekystalio stovi bent po šešias valandas.
„Sausis, vasaris, kovas – sausi mėnesiai. Tikrintojų daugiau ateina nei pirkėjų. Ne paslaptis, kad kai kurie verslo liudijimų net nebeperka, nes jau nebeužsidirba tiek, iš santaupų stengiasi tik vietą išlaikyti. Už mėnesį nesumokėjus iš karto vietą atims“, – pripažįsta prekybininkas.
Penkiolika metų turguje prekiaujančio vyro teigimu, šis verslas į dugną pradėjo grimzti prieš penketą metų ir kasmet – vis blogyn.
Dirbti neapsimoka
Proginėmis suknelėmis ir žieminėmis kepurėmis turguje prekiaujanti Irena pasakoja po Naujųjų dar neužsidirbusi nė cento. Sustojus prekybai moteris porą mėnesių visai nedirbo, tik mokėjo po 340 Lt už vietą, kad šios neprarastų.
„Verslo liudijimo metams neapsimoka pirkti, nes žiemą prekyba visai sustojusi. O už vietą turguje nori nenori turi mokėti, nesvarbu, kad nedirbai, kad sirgai“, – „Sekundei“ pasakojo Irena. Pasak jos, pirkėjų nedomina net kepurės. Atgauti mokesčiams išleistus pinigus moteris viliasi tik vasarą, kai mokslo metų pabaigoje prasidės abiturientų išleistuvių maratonas.
Apatinio trikotažo pardavėja šiokį tokį pirkėjų pagyvėjimą jautė prieš Naujuosius. Po švenčių susidomėjimas pikantiškomis ir akį traukiančiomis prekėmis visai nuslūgo. Moteris džiaugiasi, jei per dieną pavyksta parduoti vieną ar dvi liemenėles po 12 litų. Šešių šaltyje praleistų valandų uždarbis – 4–8 litai.
Slogios nuotaikos ir maisto produktų paviljonuose. Darbo dieną kiek daugiau pirkėjų sukiojasi tik prie mėsos prekystalių. Tačiau net ir čia prekiaujantieji tikina per dieną neuždirbantys nė 50 litų. Pasak dešras ir kitas rūkytas gėrybes pardavinėjančių moterų, šiais laikais iš tokio verslo per mėnesį daugiau nei minimalaus atlyginimo užsidirbti neįmanoma.
„Čia Amerika būtų, jei turguje per mėnesį užsidirbtume daugiau nei tūkstantį litų“, – juokauja klientų nesulaukiančios mėsos pardavėjos.
Bijo kasos aparatų
Kaip tikina pardavėjos, mėsos gaminių daugiau išperkama tik šeštadieniais. Prekybininkių nuomone, savaitgaliais turguje rūkytų dešrų, kumpių ar lašinukų dažniausiai ieško pramogaujantys keliautojai. Moterys viliasi, kad atšilus orams traukiančiųjų iš miesto pagausės, prekyba mėsa pagyvės ir penktadieniais.
„O sekmadienį galėtume visai neiti į darbą. Gal kada turgaus prekybininkai statėsi namus, dabar – tik egzistuoja“, – pripažįsta prekeivės.
Iš įmonių mėsos gaminius perkančios ir turguje perparduodančios moterys neslepia, kad paskutinį smūgį jų verslui suduotų įvesti kasos aparatai. Jos skaičiuoja, kad vien aparatas kainuotų 800 Lt, dar apie 3 litus tektų išleisti popieriaus ritinėliams, reikėtų samdyti ir buhalterę. Prekeivės tvirtina, kad aparatai atimtų galimybę pirkėjams derėtis.
„Jei tik įves aparatus, vyresnio amžiaus pardavėjai iš turgaus išgaruos kaip kamparas, o jaunų ir taip čia nėra. Turguje dirba tik pensininkės ir tos, kurios kitur dirbti jau per senos, o pensijos dar negauna. Tokie patys ir mūsų pirkėjai. Į turgų daugiausia ateina pensininkų ir perka tik tiek, kad nuo bado apsigintų. Dar padejuoja, kad pensijos gauna 700 Lt, už komunalines paslaugas 500 Lt sumokėjo, o maistui nieko nebeliko“, – dėl stojančios prekybos krizę kaltina mėsos pardavėjos.
Prekybininkai traukiasi
Miesto centrinę turgavietę valdančios bendrovės „Kauptė“ direktorė Asta Pačekajūtė skaičiuoja, kad darbo dienomis turguje apsilanko apie 600–900 žmonių, tai yra keturis penkis kartus mažiau nei prieš porą metų.
Sunkmetis pirmiausia kirto prekiaujantiesiems pramoninėmis prekėmis ir konditerijos gaminiais. Bendrovės direktorė svarsto, kad sausainių, kitų saldumynų nebeperkama iš taupumo, o drabužių žmonės spėjo prisipirkti vadinamaisiais ekonominio pakilimo metais.
Pyrago ir duonos gaminių turguje parduodama bent 40 proc. mažiau nei pernai tuo pačiu metu, rūkytų mėsos gaminių – 33 proc., šviežios mėsos pardavimas smuko 30 proc.
Turgaus administracija spėja, kad ir prekyba pramoninėmis prekėmis krito daugiau nei 60 proc.
„Prieš metus iš turgaus konteinerių per mėnesį išveždavom apie tris tonas kartono dėžių, dabar – tik toną. Nuo vasaros iš pramoninio sektoriaus pasitraukė 30 prekybininkų. Per dvidešimt metų tiek išeinančiųjų nėra buvę“, – pažymi „Kauptės“ akcininkė Aldona Janavičienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
