Vyras siekia išsiaiškinti, kodėl tėčio kape jau kurį laiką šeimininkauja svetimi ir kaip šie sugebėjo tapti oficialiais kapavietės šeimininkais. Kad kape tvarkosi kiti žmonės, byloja ne tik naujai supilta skalda, bet ir paminklas.
Kad senojo paminklo staiga neliko nė žymės, apstulbęs ne tik dabar teisybės ieškantis Rimantas, bet ir vyro giminės. Vyras stebisi, kaip Panevėžio valdininkai lengva ranka išdavė reikiamus leidimus svetimam kapui tvarkyti. Juk jis tėvo kapo nėra atsisakęs.
Ginčas dėl kapavietės kilo dar pernai. Kai prieš Vėlines į Panevėžį aplankyti tėvo kapo atvykęs Rimantas kapinėse jo neberado nė žymės. Nors vieta buvo ta pati, kapavietė jau kita. Ėmęs aiškintis, kas ir kodėl pertvarkė kapą, Rimantas sužinojo, kad šeimininkauti jo tėčio kape sumanė buvę mamos kaimynai.
Naujieji kapavietės šeimininkai jį tikino, kad čia neva laidotis ir tvarkytis leidusi pati Rimanto motina. Tą patį teismui aiškina ir į teisiamųjų suolą sėdusi ir dabar kapo išniekinimu kaltinama garbaus amžiaus našlė.
Tačiau plačiau atvirauti, kodėl parūpo svetima kapavietė, moteris nepanoro. Kilus triukšmui buvę kaimynai greta savo šeimos antkapio pastatė lentelę ir su Pereverzevo pavarde. Tačiau įžeistam Rimantui to neužtenka. Vyras įsitikinęs, kad Juzvenkos privalo atstatyti paminklą.
