Seklyčioje „Prie uosio“ atidaryta istorija ir mitologija besidominčio, knygos vaikams „Panevėžio mitai, legendos, tikrovė“ autoriaus, keramiko Algirdo Jonušio paroda „Panevėžio pradžių pradžia žemėlapiai“.
Unikali paroda
A. Jonušis parodoje pristato du topografinių darbų ciklus – žemėlapius: Panevėžio proistorės laikų pagoniškų šventviečių ir dabartinės Smėlynės gatvės rajone keletą šimtmečių buvusio Nikolajevo (Mikolajevo).
Nikolajevas turėjo medinę bažnyčią, turgų, kafenhauzą, karčemų ir fabrikėlių ir tik XX amžiaus pradžioje miestelis įsiliejo į kitapus Nevėžio plytintį Panevėžio miestą.
Unikalių ir spalvingų senųjų žemėlapių autorius priminė, kad nuo 1780 metų senasis ir naujasis Panevėžys ėmė jungtis.
„Tais metais ėmė kurtis Mikolajavas (Nikolajevas) – gyvenvietė, pavadinta pagal jos savininką Mikalojų Tiškevičių.
Mikalajavo gyvenvietė 1791–1792 metais tapo miestu. Nors savivalda gyvenvietėje ir buvo įvesta, bet nespėta gauti privilegijos“, – pasakojo A. Jonušis.
Pasak keramiko, XIX amžiaus pirmojoje pusėje senasis Panevėžys ir Mikolajavas tapo Panevėžio priemiesčiais. „Galutinai prie miesto priemiesčiai prijungti 1915 metais“, – tvirtino žemėlapių autorius.
Istorija ir mitologija besidomintis menininkas aiškino, kodėl sukūrė tokį senovinių žemėlapių ciklą. „Niekam ne paslaptis, kad dėl Aukštaitijos sostinės vardo konkuruoja Panevėžys ir Utena. Sovietmečiu Panevėžiui prigijo darbininkiško miesto etiketė. Uteniškiai savo miestą sieja su kunigaikščio Utenio valda. Nors iš tiesų tai tik svarbiame kelyje buvusi karčema. Šia parodėle noriu iš esmės pateisinti Panevėžio, kaip Aukštaitijos sostinės, vardą“, – pabrėžė parodos autorius.
Pasak A. Jonušio, Panevėžio senovę galima sieti su Upytės kunigaikštystės žynių buveine dar senesnėje bronzos amžiaus gyvenvietėje.
„Ir tai galėtų būti viena seniausių gyvenviečių Lietuvos teritorijoje. Po ilgų tyrinėjimų surinkau nemažai apie tai bylojančių duomenų ir noriu jais pasidalyti. Juolab kad legenda byloja, jog Vytautas Didysis, grįždamas iš Žemaitijos į Vilnių 1414 metais, radęs čia senosios lietuvių tikybos šventyklą. Tiesa, šis faktas nėra užfiksuotas dokumentiškai“, – priminė A. Jonušis.
Galvoja apie leidinį
Parodos autorius sako, kad prieš sudarydamas unikalius žemėlapius nemažai laiko praleido archyvuose.
„Informaciją rinkau ir kaupiau gerą pusmetį. Varčiau įvairius dokumentus Vilniaus, Panevėžio archyvuose ir rinkau medžiagą.
Teko nemažai pasėdėti, nes kai kurie senoviniai dokumentai išblukę. Man labai svarbu buvo sukurti tuos žemėlapius, kuriuose atskleidžiama Panevėžio istorija, praeitis. Be to, labai svarbu miesto įvaizdis. Istorija turi dominti visus, kuriems Panevėžys yra brangus“, – be pompastikos kalbėjo menininkas.
A. Jonušis mano, kad jo sukurti Panevėžio atsiradimo žemėlapiai nesikerta su miesto Kraštotyros muziejuje esančiaisiais.
„Jie turi senus miesto žemėlapius. Kadangi muziejininkai jų nepublikuoja, apie juos mažai žinome. Muziejuje yra labai gražūs tarpukario žemėlapiai. Manau, kad panevėžiečiams būtų labai įdomu susipažinti su jais. Juk svarbu žinoti, kaip plėtojosi miestas, kaip buvo tiesiamos gatvės. Žinoma, muziejininkai dirba savo darbą, o savamoksliai visokių atradimų padaro“, – šypsojosi parodos autorius.
Kūrėjas planuoja parodoje eksponuojamus žemėlapius sudėti į vieną leidinį.
„Jeigu pastebėjote, visi žemėlapiai vieno formato, išlaikytas vienodas mastelis. Tik negaliu pasakyti, kada tas leidinys pasirodys. Prie vieno žemėlapio tenka praleisti keturis mėnesius. Esu sugalvojęs dvylikos lapų kalendorių. Gal šiemet ir neišeis, bet žiemą, kai turėsiu daugiau laiko, tikriausiai pavyks parengti medžiagą leidiniui. Jame ypatingą vietą užimtų Mikolajavo miesto žemėlapiai“, – garsiai svajojo A. Jonušis.
Erdvė fantazijai
Į parodos „Panevėžio pradžių pradžia žemėlapiai“ atidarymą atvykusi profesorė kultūrologė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė nešykštėjo gerų žodžių A. Jonušiui.
„Jį atradau pernai ir parodoje su A. Jonušiu susitinku trečią kartą. Jis turi labai daug fantazijos. Gerai, kad kūrėjas išlaiko vaikišką naivumą, fantazijos šėlsmą ir kūryba bando ieškoti atsakymų į daugybę klausimų. Žiūrėdamas parodą pasijunti patekęs į nerealų pasaulį. Ir nežinai, ar taip tikrai buvo, ar tai kūrėjo išmonė“, – ekspozicija stebėjosi R. Aleknaitė-Bieliauskienė.
Pasak profesorės, archeologiniai kasinėjimai patvirtina bažnyčios, senųjų kapinių, piliaviečių būvimo vietas.
„Kartais tie kasinėjimai atveria lobius, o štai A. Jonušis, be kasinėjimų, sako, kad čia, prie Nevėžio upės, bronzos amžiuje buvo gyvenvietė, iš jos vėliau išaugo miestas. Galima tikėti, galima netikėti.
Tačiau tokie teiginiai turėtų tapti iššūkiu archeologams ir skatinti juos patikrinti. Tiesa, mokslo žmonės tuojau pat suskubs sakyti, kuo remiantis atsirado toks teiginys. Nėra jokių įrodymų.
O šiuo metu nėra tokių, kurie norėtų tikrinti. Neliko nenusakomo entuziazmo, kuris verstų ką nors surasti“, – svarstė kultūrologė.
R. Aleknaitė-Bieliauskienė sakė, kad jai labai gražūs ir įdomūs A. Jonušio sukurti unikalūs žemėlapiai. „Tai kaip iš senovės atkeliavusi pasaka. Žemėlapiai verčia galvoti, kas čia buvo seniau, kur vaidilos ugnį kūreno, kur vaidilutės palaidotos… Erdvė fantazijai atsiveria ne tik parodos lankytojui, bet ir pačiam kūrėjui. Tai – pagrindinis dalykas. Menininkas be fantazijos – niekas“, – apibendrino profesorė.
Žemėlapių paroda seklyčios sienas puoš iki gruodžio mėnesio.
Raimonda MIKUČIONYTĖ
